Beata Tiškevič. Odė silpniesiems
Praėjusią vasarą tvirtai nusprendžiau: man REIKIA išmokti plaukti. Visi ankstesni bandymai baigdavosi kančios persmelktais klyksmais arba nusivylimu. Beveik visi mano pažįstami žmonės, su kuriais atsidurdavau tame pačiame vandens telkiny, pirmąsias dvi minutes trykšdavo entuziazmu išmokyti mane plaukti, bet jau po dešimties, išvydę, kaip puikiai moku panikuoti, ramiausiai nuplaukdavo tolyn.
Visada likdavau taip pat: arba ant kranto, arba įsibridusi iki šlaunų modavau draugams savo dirbtine šypsena – juk taip smagu stovėti vandeny! STOVĖTI. Laaaabai smagu. Aha.
Taigi nusprendžiau aš, kad nebenoriu stovėti nei ant kranto, nei vandeny. Nebenoriu likti nuošaly, kai kiti mėgaujasi dalyvavimu ir trykšta vandens purslais bei džiaugsmu. Pasikonsultavusi su savo feisbuko sekėjais, radau baseiną arčiausiai namų ir užsirašiau. Jau per pirmą pamoką nustebinau pati save.
Man tai buvo sunkiausia – pasitikėti tuo permatomu, neapčiuopiamu dalyku – vandeniu.
Per antrą užduotys buvo sunkesnės ir man dažnai buvo baisu, bet įveikiau ir tai. Jau po dviejų pamokų mano kūnas iš anksčiau buvusio bulvių maišo vandeny tapo ne žuvimi, bet bent jau katinu (tikriausiai ne visi jie bijo vandens?). Supratau, kad vandeniu visai galiu pasitikėti. Ir kad suveržtu kaklu plaukti nepatogu. Reikia paleisti kontrolę ir su meile... prisiglausti prie vandens. Man tai buvo sunkiausia – pasitikėti tuo permatomu, neapčiuopiamu dalyku – vandeniu.
Į pamokas ėjau su dideliu džiaugsmu. Aplink mane baseine – įvairiausiais rankų mostais vandenį kapojantys žmonės. Panašūs tai į delfinus, tai į banginius, kiti raitosi kaip unguriai. Nuostabu buvo žiūrėti į jų plačius pečius, tiesius žvilgsnius ir ryžtingą susikaupimą. Taip norėjau kuo greičiau ir aš taip vinguriuoti!
Atėjusi į kažkelintą pamoką savo baseino takelyje sutikau dar du žmones. Jie irgi mokėsi plaukti. Jiems sekėsi kur kas prasčiau – panikavo, bijojo, po dviejų grybšnių sustodavo ir kvėpuodavo it į krantą išmesti. Jie purtė ir kratė galvas, tai užsidėdavo, tai nusiimdavo plaukimo akinius ir sunkiai orientavosi aplinkoje.
Bandydama atlikti savo pratimus atsitrenkdavau tai į vieną, tai į kitą. Mane jie labai nervino. Liūdnu žvilgsniu žvelgiau į visus tuos delfinus, banginius ir ungurius. Liūdėjau, kad negaliu būti su jais, kad vėl likau ant kranto. Stebėjau savo likimo draugus, o galvoje virė mintys: „Nesuprantu, ko čia taip bijoti? Ko jie to vandens taip kratosi? Nagi, plauk! Ko stabdai! Fui, kažkoks lūzerių kampelis. Kaip galima būti tokiems silpniems?“ Man buvo taip apmaudu priklausyti tam lūzerių kampeliui, kad aš net nuplaukiau sau sudėtingu stiliumi (su lentute kol kas) iki pat baseino galo, nors visada to bijojau. Tiesiog labai norėjau nuo jų pabėgti ir bent mažyte atkarpa atsiskirti. Nuo baseino galo žiūrėjau į juos iš aukšto ir kiek paniekinamai: žiūrėkit, aš geresnė už jus, drąsesnė! (Na ir kas, kad su lentute ir klaikiai bijau to 1,80 m gylio, esančio po manim...)
Išėjusi iš pamokos, pradėjau galvoti, kodėl buvau tokia bjauri. Žinoma, niekam nieko nesakiau ir net neparodžiau, bet mintyse plūdausi kaip reikalas. Net įsivaizdavau, kaip pasakosiu draugams ir juoksiuosi iš lūzerių kampelio. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur many staiga tokia stipri emocija – toks didis noras kažką sumenkinti, pašiepti.
Mane net nukratydavo nuo tos minties, kad aš – tokia kaip jie! Tie „silpnieji“. Nenoriu jiems priklausyti.
Juk aš panikuoju lygiai taip pat. Irgi bijau vandens. Priburbuliuoju lygioje vietoje. Vietoj oro kartais įkvepiu vandens. Dažnai tiesiog pamirštu kvėpuoti. Mano užpakalį vis dar labiau traukia dugnas, o ne paviršius, ir širdis plaka taip, it kaskart muštų paskutinioji. Jaudinuosi, kai kojomis neužčiuopiu dugno. O iki puikiųjų plaukikų gretimuose takeliuose man toli kaip iki mėnulio. Esu skendusi. Porą kartų. Galbūt tie žmonės iš mano takelio irgi yra skendę, dėl to dabar susiduria su šiais iššūkiais. Bet... mane net nukratydavo nuo tos minties, kad aš – tokia kaip jie! Tie „silpnieji“. Nenoriu jiems priklausyti.
Baseino situacija man priminė tai, kas ilgą laiką kėlė nerimą mūsų visuomenėje. Čia figūruoja asmenys, kurie dosniai žemina ir menkina kitus – lygiai taip, kaip aš bodėjausi savo baseino bendražygiais. Daug pasiekusios moterys mėgsta paniekinti kitas moteris dėl jų nekompetencijos, netinkamo charakterio ar išvaizdos, tuo išskirtinai pabrėždamos, kad jos tikrai nėra tokios kaip kitos. Nes buvimas moterimi jau savaime reiškia būti nekompetentingai, nepatikimai, nestabiliai profesinėje srityje. Daug sekėjų turintys vyrai nuolatos tik ir švaistosi piktais žodžiais į visų įmanomų socialinių grupių puses, bandydami sustiprinti savo galingumą ir vyriškumą.
Kai šaipaisi, menkini – tu teigi sau ir kitiems: „Žiūrėkite, aš kitoks negu jie – aš stipresnis, geresnis! Aš jiems nepriklausau.“ Bet... jeigu taip labai nori įrodyti, kad nepriklausai jiems... apsižvalgyk, ar tik neburbuliuoji tame pačiame takelyje?..