Beatos Tiškevič kelionė į Jordaniją – šokiai su beduinais ir atrasti stebuklai

Nukeliavę į Jordaniją jie pasijuto tarsi atvykę iš šalies, neegzistuojančios vietiniams. „Niekas nežinojo, kur yra Lietuva, Saulius kiekvieną kartą traukdavo žemėlapį ir rodydavo. Jam buvo labai svarbu juos apšviesti. O man tai visai įdomus jausmas, kai atrodo, jog atvykai iš neegzistuojančio krašto. Kaip iš kosmoso!“ – šypteli Beata.

Kadangi iš Lietuvos į Jordaniją nėra tiesioginių skrydžių, Beata ir Saulius iš Kauno skrido į turistų pamėgtą Izraelio kurortą Eliatą, iš kurio iki Jordanijos miesto Akabos – 20 kilometrų. Sieną galima kirsti net pėsčiomis. Taip ir prasidėjo dviejų savaičių kelionė.

Nors kelionės tikslas buvo Jordanija, neatsispyrėte pagundai pažinti ir Izraelį?

Eliato kurortas – turistų traukos centras, jam trūksta savitumo, bet panardyti buvo labai smagu. Tai – viena geriausių vietų pamatyti koralus ir visokias nuostabaus grožio žuvytes! Rekomenduoju.

Jeruzalę aplankėme visiškai neplanuotai. Pasitarėme su Sauliumi, kad nejau būsime taip arti ir praleisime progą į ją užsukti? Nežinau, kaip apibūdinti šį atskirą pasaulį – Jeruzalę... Ten verda tiek daug spalvų, tiek daug nebylių konfliktų, nesutarimų, prieštarų, kartu ir ramybės, religijos... Labai keistas miestas.

Beveik visos žymiausios Jordanijos vietovės aprašytos Biblijoje. Gal ruošdamiesi kelionei ją atsivertėte?

Biblijos neskaičiau, apie Jordaniją žinojau nedaug. Tik tai, jog ten yra nuostabus miestas Petra ir raudonoji dykuma Vadi Rumas. Keliaudama į nepažintus kraštus stengiuosi nieko neįsivaizduoti ir nieko nesitikėti – tiesiog leistis į patyrimą.

Kaip jūsų poroje sprendžiami maži kivirčai, kurių kyla keliaujant?

Su Sauliumi esame labai skirtingo plauko keliautojai. Mano talentas yra intuicija – atrasti tas vietas, kur vyksta stebuklai, o Sauliaus dovana yra planavimas. Jis daug naršo, nagrinėja, planuoja minučių tikslumu. Sauliaus keliavimo būdas man atveria labai daug, pamatau ir sužinau dalykus, kurių pati nepastebėčiau. Sauliui padedu atsipalaiduoti kelionėje, paleisti kontrolę ir pasitikėti žmonėmis, aplinka, Visata. Kadangi esame tokie skirtingi, kartais susiginčijame. Ypač keliaujant nepažįstamoje šalyje, kur kitokia kultūra, per tą karštį, atvykus iš minus penkiolikos.

Kelionėje pavargsti ir tada sunkiau suvaldyti emocijas. Aš imu bambėti, pykti, priekaištauti. Kaip su tuo tvarkytis? Visų pirma svarbu priimti tai kaip natūralų dalyką. Mes esame žmogiški padarai ir aš dar tikrai nesu nušvitusi. Visko manyje yra – ir pykčio, erzelio, nuovargio. Tai normalu. Svarbu partneriui paaiškinti savo jausmus. Paprastai pasakyti: „Aš jaučiuosi..., nes...“, „Jaučiu, kad dabar man būtų geriausia...“ Ir partneris supras. Nemanau, kad nutylėti, nusileisti ir kaupti emocijas yra gerai. Man kaip tik visko, ką nori nuslėpti, kėlimas į paviršių, atrodo geriausia išeitis. Juk anksčiau ar vėliau tai iškils. O štai kai tą pačią akimirką pasikalbi, žiūrėk, jau po dešimties minučių važiuojat toliau linksmi, išsikalbėję ir viską išsprendę.

Socialiniuose tinkluose užsiminėte, kad prireikė kelių dienų atsigauti, kai moterų tualete buvote užpulta degalinės valytojo, laimei, pavyko apsiginti...

Šis įvykis nebuvo malonus, bet viskas baigėsi laimingai ir labai greitai, todėl ir nenoriu to akcentuoti, kad neatbaidyčiau žmonių nuo tokio nuostabaus krašto kaip Jordanija. Visur visko būna, Vilniuje irgi gali užpulti.

Ar keliautumėte į Jordaniją viena?

Daug galvojau apie tai. Kadangi tai ne pirma mano kelionė į arabų šalį, su musulmoniška kultūra esu susipažinusi, manęs nekamuoja stereotipinės baimės ar medijų formuojami baubai. Bet tos kultūros, kaip ir kitų, neidealizuoju ir stengiuosi į ją žiūrėti realistiškai. Manau, kad keliaudami į arabų šalį turime suvokti, jog atvykstame iš kito pasaulio. Nei mes esame geresni, nei jie. Ir tai reikia gerbti. Arabų šalys irgi skirtingos. Kadangi esu moters kūne, į Jordaniją viena nekeliaučiau.

Taip pat labai svarbu atsižvelgti į vietos kultūrą ir elgtis atitinkamai – nesibučiuoti gatvėje, vilkėti kuklius drabužius, kad ir kaip karšta, šortus palikti namie, pamiršti seksualumo demonstravimą. Ypač moterims. Kai esi turistas, svarbu prisiminti, kad atvykai ten, kur tavęs niekas nekvietė. Juk atėjęs į svečius nepradedi rėkti ar garsiai taukšti apie tai, kas tau tą akimirką užėjo ant liežuvio. Iš pradžių stebi, kas čia vyksta, kokia vyrauja atmosfera, ir prisitaikai.

JORDANIJOS TURTAI

Maistas. Man, falafelių ir humuso gerbėjai, tai buvo tikras rojus. Kasdien valgiau falafelius su humusu, baba ganušo padažu ar muchamara ir už tai sumokėdavau daugiausia tris eurus.

Gamta. Vadi Rumo raudonoji dykuma su savo uolienomis atrodė kaip Marsas. Likę ten nakvoti pamatėme tiek žvaigždžių, kiek turbūt net teleskopas man nebūtų galėjęs parodyti! O kaip gera pasitikti saulę ant uolos dykumoje...

Negyvoji jūra. Tai yra vienas žemiausių sausumos taškų Žemėje, ten ore yra ypač didelis deguonies kiekis. Buvo taip gera plūduriuoti ir kvėpuoti. Dar... išsitepti purvu.

Stebuklas. Petros miestas – vienas iš pasaulio stebuklų. Beduinai pasakojo, kad kartais turistai čia patiria širdies smūgį. Gali būti, kad nuo grožio, o gali būti, kad ir nuo fizinio krūvio, – vien per dieną Petroje nuėjome apie 17 kilometrų. Lipome į 100 metrų aukštį! Ne juokais uždusome.

Žmonės. Vietiniai, kuriuos sutikome Jordanijoje, buvo tokie geri ir dosnūs, kad vis įtardavau klastą. Iš tikrųjų ten žmonės gerokai šiltesni. Jau pirmą dieną užmezgėme pažintį su Mohamedu, kuris gyvena Akaboje. Sėdėjome ant Raudonosios jūros kranto, siurbėm arbatą, stebėjome saulėlydį ir bendravome su juo per „Google“ vertėją. Net jei nemoka angliškai, jie jums pasakys: „Drink tea“ („Gerkite arbatą“). Ypač gera buvo pažinti beduinus Vadi Rumo dykumoje – jų istorijos apie tai, kaip apsisaugoti nuo skorpionų arba kaip atskirti paprastą gyvatę nuo nuodingos, man buvo labai įdomios. Paskui su jais dainavome ir šokome.