Aktorė, rašytoja, radijo laidų vedėja Beata Tiškevič pasakoja apie socialinių tinklų „dozavimą“ gyvenime. Šiais laikais, kai feisbukas, tviteris ir instagramas tapo mūsų kultūros atspindžiu ir pagrinde bendravimo terpe, sunku suvokti, kada laisvo sau laiko jau visiškai nebeturi, o socialiniai tinklai tampa tavo jungiamąja grandimi ne tik su išoriniu pasauliu, bet ir naujais pojūčiais. Kiek šio teksto skaitytojų paskutinį kartą nuoširdžiai džiaugėsi sniegu miške, o ne ten bėgo greitai pasidaryti „selfio“ arba „pasilinksmino“ parašydami komentarą po draugo nuotrauka „nerealu“. Neduokdie, kažkas iš to tūkstančio sekėjų instagrame pagalvotų – pradėjai gyventi nuobodžiai.
Prieš keletą savaičių Beata Tiškevič pasikeitė savo mobiliojo telefono numerį ir ištrynė visus įrašus iš instagramo. Kilo klausimas, kodėl, kai tavo karjera klostosi kuo puikiausiai, esi girdimas ir gali kalbėti viešai nenori to daryti? Beata sako priešingai, darykime, bendraukime, tik liaukimės plėšytis ir atsirinkime tuos, kuriems teikiame informaciją, su kuriais bendraujame ir kuriems galime padėti.
Neseniai pristačiusi knygą „Vyvenimas“ moteris tikina –dažnai pamirštame, kaip greitai tampame priklausomi. Ar kuri nors iš priklausomybių bent kartą privedė prie gero?
„Supratau, kad svarbiausias dalykas mano gyvenime yra mano emocinė sveikata. Pirmiausia turiu ja rūpintis. O tame mistikos nėra, tiesiog reikia kruopščiai rinktis, ką darau, su kuo bendrauju, kokį informacinį srautą vartoju. Jau prieš porą metų nustojau sekti žinias, atsekiau žmones, kurie sėja negatyvą socialiniuose tinkluose, žemina kitus.
Jau prieš porą metų nustojau sekti žinias, atsekiau žmones, kurie sėja negatyvą socialiniuose tinkluose, žemina kitus.
Dabar laukia kiti etapai – virtualybei turiu didelę priklausomybę, nes tai, kad mano projektai sulaukia tokio didelio dėmesio, tai, kad turiu tokį didelį sekėjų būrį, tai, kad turiu bendraminčių ir kvėpėjų, atėjo didžiąja dalimi per socialinius tinklus. Jie padeda mano idėjų ir kūrybos sklaidai. Bet tinkamai nedozuodama to, pavargstu, prarandu kūrybinę energiją. Daug bėdų prasideda nuo to, kai gyvename vien prote. Mes turime ir kūną, jam taip pat reikia darbo – gamtos, judėjimo, patirčių, buvimo su žmonėmis, prisilietimų. Internetas duoda patirtis tik protui, gražios žinutės džiugina, bet ne taip, kaip gyvai ištarti gražūs draugo žodžiai. Tai man ateina metas atsigręžti į tai, kas tikra, ką galiu paliesti, apčiuopti, užuosti. Internete nevyksta gyvenimas, tai iliuzija.
Prieš 2 savaites buvau 10 dienų tylos stovykloje – negalėjome nei skaityti, nei rašyti, nei kalbėti, telefonai buvo paimti – žodžiu, jokio maisto protui, tik meditacija, pasivaikščiojimai, valgymas ir miegas.
Aš gana dažnai tikrinuosi telefoną, vis knieti patikrinti, ar nieko nepraleidau, o po 10 dienų įsijungusi telefoną nustebau pamačiusi, kad nieko neįvyko per tas 10 dienų. Praleidau geriausio draugo gimtadienį, bet atšvęsime jį dviese jaukiai pabūdami, galbūt net bus geriau.
Ruošdamasi tylos stovyklai atlikau kelis ryšio priemonių higienos dalykus – vienas iš jų buvo instagramo įrašų pašalinimas. Manęs nepažįstantys žmonės sunerimo: kas man nutiko? O man nutiko tik tiek, kad aš supratau, kaip tai nesvarbu. Man nuoširdžiai nesvarbu, ką veikiau prieš du metus ar kokios spalvos mano plaukai prieš tris. Nesvarbu ir ką tuomet pasiekiau, juk šiandien yra nauja diena, viskas iš naujo. Aš negaliu būti visuomet ant tos pačios bangos, kaip tuomet, juk ji jau praėjo.
Pavyzdžiui, dabar parašiau labai sėkmingą knygą, bet ji jau praeitis man. Galbūt daugiau niekada neparašysiu jokios knygos, o gal parašysiu ir ji bus daug prastesnė už šią. Visaip gali būti, aš negaliu to sukontroliuoti.
Prieš rašydama kažką socialiniuose tinkluose dabar visada savęs paklausiu, ko siekiu tuo įrašu? Ar aš noriu pasigirti, kad, žiūrėkit, mano gyvenimas daug gražesnis nei jūsų! Aš daug geresnė už jus visus? Tokiu atveju, aš noriu kompensuoti savo vidinį nepilnavertiškumą. Ar aš noriu kažkam atkeršyti? Atstatyti teisybę? Revanšuoti? Bet kokia intencija grįžta penkiagubai atgal. Tai yra energija. Dėl to stengiuosi dalintis tuo, ką atradau. Jei esu laiminga, noriu dalintis laime, dalykais, kurie mane nudžiugino – gal tai nudžiugins ir kitus.
Man pačiai tai visiškai nauji dalykai, esu dar tik pradžioje, bet rezultatai džiugina. Jaučiu, kad stipriau gyvenu, emocijos tampa ryškesnės. Neraginu atsisakyti virtualybės – juk tai turi tiek daug pliusų. Pati to irgi neatsisakysiu, bet nepamiršiu iškelti kojos į gyvenimą. Gal net abiejų!“