Bėgikas Aidas Ardzijauskas: „Žmonės mato tik startą ir finišą, o to, kuo gyveni, nemato niekas“
Ugniagesys, ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas pastarosiomis dienomis buvo minimas dažnai. 47-ąjį gimtadienį ką tik atšventęs vyras per 103 dienas nubėgo beveik 8000 tūkst. km ir taip pažymėjo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo šimtmetį. Spalio 25 d. ultramaratonininkas išbėgo iš Senegalo sostinės Dakaro ir užsibrėžė per 100 dienų pasiekti Vilnių. Karštis, lietus, vėjas, kalnai – tikslui siekti nesutrukdė niekas. Katedros aikštėje vasario ketvirtąją jį finišuojantį pasitiko gausus būrys lietuvių.
Tai ne pirmas kartas, kuomet bėgimą A. Ardzijauskas skiria Lietuvai. Pakalbėkime apie tai, ir kokios mintys jį lydi bėgantį, kaip į tai reaguoja šeima ir kaip Aidas sugeba formuluoti bei siekti tikslus?
Kuo gyvenate šiomis dienomis – be to, kad gausiai dalijate interviu?
Veiklos daug. Pradėjau susitikinėti su rėmėjais, kurie man padėjo; mankštintis, masažuotis. Bendrauju su šeima.
Savo interneto svetainėje rašote, kad šeima jus visokeriopai palaiko. Kaip palaiko? Ir kaip reaguoja į jūsų užsiėmimą?
Jeigu taip paprastai – esu dėkingas, kad netrukdo (šypsosi). Palaiko mane geru žodžiu. Žmona liko viena keturiems mėnesiams namuose – man tai didelė pagalba, kad nereikėjo rūpintis namais.
O ar per tuos kelis mėnesius pavyko pačiam atsiriboti nuo minčių apie namus, šeimą?
Šeima buvo atvykusi pas mane švęsti Naujųjų metų, tą susitikimą seniai buvome suplanavę ir aš jo laukiau. Nepavyksta visąlaik mintimis nuo to atsitraukti, mes bendravome, žinojau, kokia situacija namie. Ačiū, šiuolaikinėms technologijoms. Tiesa, Afrikoje ne visada pavykdavo prisiskambinti arba ryšys prastas būdavo.
Kadangi bėgate itin daug, daug laiko praleidžiate su savimi, su savo mintimis. Ką tuo metu galvojate? Ar nebūna vieniša?
Bent jau šitame bėgime vienišas tikrai nesijaučiau, o galvojau labai daug apie ką. Bėgdamas dieną stengdavausi apgalvoti, kas bus rytoj, – kad vakare galėčiau ramiai miegoti. Taip pat apgalvodavau, ką gražaus pamačiau ar kas buvo vakar. Bandydavau palyginti dienas. Visą tą darydavau iki pietų, o po pietų – mažiau minčių, kad nebūtum pernelyg įsiaudrinęs, kad tik geros emocijos lydėtų. Bet – ne per geros, nes per geros irgi labai sekina.
Turbūt praktikuojate meditaciją ar savitaigą, kad gebėtumėte apraminti savo emocijas?
Jeigu nori, kad rytoj tau būtų geriau, turi pažiūrėti, kas vakar buvo blogai, o šiandien – pakeisti. Jei to nedarai, kam tuomet save graužti, kankinti?
Taip, aš stengiuosi į viską labai, labai ramiai reaguoti. Yra geras posakis: jeigu tu gali kažką pakeisti – tai keisk, jeigu negali pakeisti – turi susitaikyti. Tai ir yra meditacija – jeigu turi kažkokią informaciją ir ji tau nepatinka, bet neturi galimybės kažko pakeisti, tai paleidi tą mintį. O jeigu gali pakeisti, turi iškart tą ir padaryti. Aš taip sakau: jeigu nori, kad rytoj tau būtų geriau, turi pažiūrėti, kas vakar buvo blogai, o šiandien – pakeisti. Jei to nedarai, kam tuomet save graužti, kankinti? Niekas nuo to nepasikeis. Juk daug kas priklauso ne nuo tavęs. Ypač tokių bėgimų metu daug kas priklauso nuo komandos narių, nuo žmonių, su kuriais kelyje susiduri.
Skamba paprastai, bet galvoje padaryti tvarką ne taip lengva, kaip jūs čia pasakojate.
(Juokiasi.) Viskas priklauso nuo prioritetų. Mano užduotis buvo nevarginti savęs nereikalingais galvojimais, o kas negerai, aš tą garsiai pasakau. Komanda turi tai ramiai priimti ir atsižvelgti. Jie sprendžia – įtraukti mane į sprendimų priėmimą, ar ne. Juk jeigu nekalbėsi, nieko nedarysi, niekas ir neišsispręs. Turi būti atviras ir šimtu procentų pasitikėti. Esu jiems dėkingas.
Atėjus Naujiems metams žmonės nusistato galybę tikslų, tarp jų – ir sportuoti, pradėti bėgioti. Ir dažniausiai jiems nepavyksta to įgyvendinti. Kas jau kas, bet jūs galėtumėte patarti ne tik kaip susiformuluoti aiškius tikslus, bet ir kaip jų pasiekti?
Jei žmogus kažko tikrai nori, manau, jis tą gali ir padaryti. Galbūt jį varžo informacijos trūkumas. Aš darau paprastai: imu popieriaus lapą, parašau, ko noriu, kokioje situacijoje dabar esu, ko man trūksta. Tuomet labai objektyviai – kiek galiu tam tikslui skirti laiko ir per kiek galėčiau jį įgyvendinti. Ir po truputį pradedu tai daryti. Tarkime, noriu nubėgti kilometrą. Man reikia sportinių batelių, parko, kur galėsiu bėgioti. Tokiems dalykams savo dienotvarkėje žmonės dažnai neturi laiko – reikia jo atrasti. Dar ir mityba, fizinis pasiruošimas svarbūs. Reikia sustiprinti kūną – galbūt pradžioje sporto salėje, tada išeiti į lauką pasivaikščioti kuo dažniau. Pasižiūrėti, koks paros laikas priimtiniausias bėgti.
Jeigu gyveni šeimoje, vienas to tikrai neįgyvendinsi. Tarkime, jei pradėsi labai sveikai maitintis, iš šeimos gali sulaukti tam tikrų priekaištų. Taigi visi artimieji tą tikslą turėtų žinoti. Netgi būtų gerai sugalvoti visai šeimai tikslą (pvz., pagerinti savijautą) ir vienas kitam padėti. Taigi, kad kažką įgyvendintum, turi labai daug apgalvoti ir padaryti! Tam reikia ir žinių, patyrimo, galbūt su kažkuo pasikonsultuoti. Ir apie tai garsiai kalbėti – taip užsisuka ratas.
Jūs pats visokiausių tikslų susigalvojate. Kaip juos formuojate, kas jus patį įkvepia?
Turi žinoti, vardan ko visa tai darai. O atsakymas dažniausiai paprastas – reikalingos žinios. Kas veda į priekį? Smalsumas.
Mano pagrindinis tikslas – apibėgti Žemės rutulį. Čia buvo vaikystės svajonė, skaičiau daug nuotykių knygų ir sugalvojau, kad aš to noriu. Žinau, kad tam pasiekti reikia žinių. Tad aš jų įvairiais būdais ir siekiu, pasikonsultuoju. Tarkime, kai bėgau aplink Lietuvą, daug kas sakė, kad galima greičiau apibėgti. Taip, bet kiekvienas bėgimas turi tikslą – matomą ir nematomą. Ir aš turėjau tai pasiekti, kad žengčiau kitą žingsnį. Tuomet bėgau aplink Baltijos jūrą – vėl visokių komentarų sulaukiau. Bet dariau tą kantriai, ramiai, žinojau, ko man reikia, ir viską mėginau. Turi žinoti, vardan ko visa tai darai. O atsakymas dažniausiai paprastas – reikalingos žinios. Kas veda į priekį? Smalsumas.
Didelis tikslas yra suskaidomas į mažesnius tikslus, pasieki vieną, tada planuoji kitą bėgimą, remdamasis savo ir kitų patirtimi. Bandai patirtis sujungti, eksperimentuoji. Ir visa tai išgyveni. Žmonės mato tik startą ir finišą, o to, kuo gyveni, niekas nemato. Pavyzdžiui, aš galėjau atbėgti iki Lietuvos lygiai per šimtą dienų, bet būčiau turėjęs atsisakyti Varšuvoje susitikimo su ambasadoriumi ir su lietuviais, o jie man jau prieš keletą savaičių skambino ir prašė susitikti. Taigi būčiau atbėgęs per šimtą dienų, bet nuvylęs labai daug žmonių. Taip, tas bėgimas buvo skirtas Lietuvai – tai viena medalio pusė. O kita medalio pusė – bėgimas buvo skirtas ir man pačiam.
Šis interviu pasirodys simboliškai – vasario 16 d. Kaip pats sakėte, viena šio bėgimo medalio pusė buvo skirta Lietuvai. Taip pat esate bėgęs, norėdamas paminėti „Baltijos kelią“, apibėgęs Lietuvą. Akivaizdu, kad jums svarbu tautiškumas, patriotiškumas. Kaip minėsite Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo šimtmetį?
Tikriausiai labai tradiciškai: susitiksime su šeimos nariais, pabūsime kartu... Kodėl aš visa tai dariau? Kai žmogus kažką neteisingai padaro, jį dažniausiai baudžia Šviesa, kuri neleidžia jam miegoti, ir vienatvė. Turėdamas galimybę, noriu bendrauti, galėti ramiai miegoti ir nebūti kankinamas Šviesa. O dėl šventimo – nelabai esu patenkintas, kur dabar stovi Lietuva. Bet šventės artėja – džiaugiamės tuo, ką turime, ir galbūt bendraudami prieisime prie to sprendimo, kaip ta Lietuva turėtų atrodyti, kad didžiajai daugumai norėtųsi čia gyventi. Nes dabar kai kurie renkasi kitus kelius – o gaila...
Taip, gaila, bet kažkokio optimistiškesnio sakinio pabaigai norėtųsi...
(Šypsosi.) Galbūt visai nesvarbu, kur tu esi – svarbu, kad tu apie tai galvoji ir darai taip, kad būtų gerai Lietuvai.