Kas sukasi bėgikų galvose?
Kad nubėgtum maratoną – 42 km 195 m, treniruojantis trasoje tenka praleisti ne vieną dešimtį valandų. O ir trumpesnių atstumų mėgėjai risnodami turi gražaus laiko vidiniams monologams ir įvairioms mintims. Kiek ir kokių jų galvose tuo metu sukasi, pasiteiravome trijų žinomų ir sportui neabejingų žmonių.
Edgaras Lubys, dainininkas:
„Bėgiodamas iš esmės apie nieką negalvoju – tiesiog stengiuosi mėgautis šia akimirka. Tai laikas, kada galiu pabūti su savimi, įsiklausyti į save, giliau save suprasti ir pažinti. Ilgų nuotolių bėgimas – tai tam tikra askezės forma, kuri reikalauja labai didelės valios, motyvacijos ir vidinės ramybės.“
Marius Jovaiša, verslininkas, fotografas, keliautojas: „Ramiai bėgdamas galvoju apie tą patį, ką ir šiaip gyvendamas: darbus, vaikus, planus ir pan. Treniruodamasis nepažįstamose vietose dažnai dairausi ir akimis tyrinėju aplinką. Tačiau kai bėgu greitai ir sunkiai, kai darau rimtą treniruotę, visos mintys išgaruoja ir tenka susikoncentruoti į patį bėgimą.”
Julija Ritčik, dainininkė: „Bėgiojant mano mintys užsisuka labai įvairiai, klaidžioja laisvai, kaip joms pačioms norisi. Smagu, kad dažniausiai jos būna ne apie darbą ar problemas, bet kūrybą ir kitokias šviesias perspektyvas. Kartais tiesiog šiaip smagu bėgant grožėtis gamta, klausytis upės čiurlenimo ar paukščių čiulbėjimo – šeštadienių rytais sportuoju su „Tamsta“ bėgimo klubo nariais, visa mūsų trasa driekiasi palei Vilnelę, mišką ir piliakalnius. Žodžiu, tokiais momentais mano vidiniai dialogai su savimi visada pozityvūs.“