„Beissoul & Einius“ prieš koncertą: „Mes ne trendas, mes tie, kurie išliks ilgam“

Neretai į klausimą, kuo kvėpuoja, Artūras atsako – dažais ir pigiais automobiliniais klijais. Fantasmagoriški Beissoul kostiumai reikalauja titaniško darbo – neretai iki kraujo. Štai vaizdo klipui „Lion“ atlikėjas kūrė kostiumą iš stiklo ruošinio. Tai nebuvo veltui – į jo kūrybą dėmesį atkreipė tokie tarptautiniai mados ir meno leidiniai kaip „Vogue“, „Design Scene“, „OOBMAG“, „FGUK Magazine“, „Forbes“, „MMScene“, „Nvrmind“. Tačiau ir kasdienybėje, gatvėje Artūras traukia akį – jo apdarai neįprasti, dažnai paties susikonstruoti, jų daug, nes saugodamas balsą turi rengtis šiltai.

„Aš prisimuturiavęs kaip kebabas!“ – juokauja Artūras.

„Sunkesnis kelias labiau įsimenamas“, – kažkada sakėte. Ar pasitvirtino ši mintis? Iki šiol jūsų dueto nėra daug ne tik Lietuvos scenose, bet ir virtualioje erdvėje. O juk garsiai plyšaujant apie menkiausius pasiekimus šiais laikais populiarumo gal būtų galima įgyti daugiau?

Sakyčiau, priešingai: visada esame ten, kur tuo momentu ir turime būti. Dabar sostinės stenduose puikuojasi mūsų keturių metrų ilgio plakatai, o balandžio 27 dieną rengiame savo „elektromandos“ ir trečiojo albumo „White Crow“ pasirodymą vienoje didžiausių šalies arenų – „Siemens“! Ar gali būti geriau? Taip, gali, bet apie tai – po reklamos (juokiasi).

Neleidžiame pasauliui ir aplinkybėms mūsų pakeisti, deformuoti, mėtyti ir vėtyti. Mes ne trendas, mes tie, kurie išliks ilgam. Radome savų būdų apeiti sistemą, kurioje nenorėjome būti. Tai nelengvas procesas, bet atrakinęs šias duris gauni galimybę diktuoti savo taisykles. Užaugome nepriklausydami nei nuo televizijos, nei nuo radijo stočių topų standartų, širdies neskauda, kad mūsų ten nebūdavo. Dalijamės tik tokia informacija ir žiniomis, kurios jaudina ir mus pačius. Nemėgstame „menkiausių pasiekimų“, mėgstame didžiausius. Viskas arba nieko.

Jūs neišeinate į sceną vilkėdami marškinėlius ir džinsus – kostiumai stulbina, dvimetrinės skrybėlės šokiruoja. Kaip, Artūrai, visa tai gimsta? Kaip gimsta kostiumų kolekcijos, kurios demonstruojamos koncertuose, rengiamos net parodos?

Tai gimsta iš noro scenoje sukurti kuo daugiau metamorfozių, kurios pakeistų choreografiją, kūno formas ir priverstų atrasti kitas judėjimo bei stiliaus amplitudes. Stengiuosi, kad tai, kas varžo dydžiu ar svoriu, taptų mano sąjungininku atrandant naujų kūno ir emocijų pojūčių, o žiūrovui sukeltų dvejopų, trejopų ar ketveriopų jausmų.

Kodėl tai darote? Tam sugaištate marias laiko, eikvojate jėgas, pagaliau – tai net kenkia sveikatai: yra stiklo kostiumų, kuriuos kurdami ir dėvėdami susipjaustote iki kraujo.

Naujas idėjas įgyvendinti norisi su kaupu! Kai vizija ateina, nevalia jos neišpildyti. Kitą dieną jau bus visai kitos mintys ir idėjos, tad sustoji ir verti monumentu čia ir dabar kilusią viziją. Vienos vizijos ryškesnės, kitos blausesnės, bet visos nori būti išpildytos. Juk sunku neduoti vaikui saldainio, taip ir čia (juokiasi).

Ar dar pamenate tą vaikiną, kuris pirkdavo džinsus, į kuriuos tilptų trys žmonės, ir sujuosdavo dirželiu? Ką jis patyrė keliaudamas iki šios dienos, kai vienoje didžiausių šalies arenų pasirodys visu savo neįprastumu – pradedant balsu, baigiant... 49 dydžio batais?

Puikiai jį pamenu. Tai buvo drovus, aukštas rudakis vaikinukas, kuris vieną dieną ėmė ir dingo... Ir niekas daugiau jo nebematė. Stengiuosi nusimesti senąją odą – ilgai joje neužsibūti, nes kitaip tai virsta kiautu, o jo nesinori. Problema dėl batų visuomet išlieka, niekas niekada tokio dydžio neturi, todėl kartais, kai matau, kad priėjau liepto galą – nebeturiu batų, save įtikinu, jog tilpsiu ir į 46 dydį. Po savaitės kančių man tai pavyksta (juokiasi).

Kartais tinkamų batų randu netikėčiausiose vietose – vintažo parduotuvėse ar draugai pasufleruoja, kur rasti. Arba pasigaminu juos pats. Tai buvo neišvengiama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai studijavau pantomimą, – specialioji avalynė man netikdavo, tad šokdavau su kojinėmis, prie padų prisiuvęs kietesnį pagrindą.

Kadaise jūsų įvaizdžiu rūpinosi Italijoje gyvenanti Gintarė Salemonaitė, dabar žinoma kaip Gin Salemo. Dar bendradarbiaujate su stilistais, dizaineriais, kaip pavyksta suderinti jų ir savo užmojus?

Su Gintare bendraujame iki šiol. Dabar ji dirba su pasaulinio garso žurnalais ir prekių ženklais. Ji ir pati yra nuostabus modelis. Neseniai man atsiuntė nuotraukų iš naujausios savo kolekcijos – galbūt ką nors išsirinksiu ir didžiajam mūsų pasirodymui. Daugiau šiuo metu beveik su niekuo nebendraujame, bet dėl to, kad pildome savo vizijas, kurių niekas kitas neįgyvendintų.

Koks jums labiausiai įsiminęs įvykis, reakcija, susijusi su išvaizda? Kadaise į spaudos konferenciją atvykote su Einiumi vilkėdami pižamomis – tuomet toks stilius dar nebuvo madingas. Kada gerai jaučiatės, ko negalite pakęsti?

Labiausiai įsimena fotosesijos ir pasirodymai, kai turi išlaikyti pusiausvyrą dėvėdamas didžiulių gabaritų daiktus, kad nenukristum nuo scenos ir ko nors nesusilaužytum. Bet dėl to papildomai repetuojame. Vienas sudėtingiausių epizodų buvo „Lion“ vaizdo klipo filmavimas, kai Einiui ant stiklų teko klūpėti dvi valandas, o man balansuoti su sunkia ateivio-popiežiaus karūna stovint ant kanopinių batų ir skendint dūmuose didžiuliame cilindre. Orą gurkšniais tiesiog gaudžiau!

Kokia aplinkinių reakcija į išvaizdą – juk visuomenė nėra draugiška kitokiems?

Reakcija visiškai nesvarbi. Visada buvau ir vis dar esu minties, idėjos egoistas karys. Jeigu man kas nors patinka ir reikia tą daiktą gauti, naudoju bet kokius ginklus. Pirmiausia man svarbu, ką galvoju ir jaučiu aš, Einius ir artimiausi komandos žmonės. Neturėjau kompleksų „ką apie mane pagalvos“ vaikystėje, juo labiau neturiu jų dabar. O žmonių reakcijos būna įvairios, bet dažniausiai jiems įdomu prieiti ir paklausti.

Kai rytą atsikeliate ar išeinate iš namų – kaip rengiatės, ką renkatės?

Dažniausiai rengiuosi tuo, kas pakliūva po ranka. Kartais, kai nerandu šaliko, apsuku kaklą megztiniu ar marškinėliais. O jeigu nerandu pirštinių, ant rankų užsimaunu kojines arba triusikus.

O kaip vilkite namuose – irgi toks šiek tiek teatrališkas?

Namuose leidžiu sau būti joks. Dažniausiai vilkiu pižamą. Bet pižama – irgi teatrališkas dalykas, retas ją rengiasi miegoti.

Jūs kuriate net kvepalus – jie lydėjo albumą „Chamillion“, dabar – naujausią „White Crow“. Idėjas įgyvendinate kartu su aromatų kūrėju Aisčiu Mickevičiumi („FUMparFUM“), bet juk tai greičiausiai tik išlaidos be materialios grąžos? Ir kuo dvelkia elektroninės muzikos dueto kvepalai?

Jie dvelkia mano mėgstamu „FUMparFUM“ studijos kvapu: šampano kamščiu, jūros druska ir oda. Daug ką gyvenime atsimename pagal kvapus, todėl norisi, kad mūsų kuriamos muzikos ir vizualus menas turėtų „Beissoul & Einius“ aromatą. Kvapas paryškina, paaštrina jausmus. Aisčio kuriamais aromatais kvepinuosi gerus septynerius metus. Jis – parfumerijos genijus, o kai dar gali susimaišyti tai, kas tau labiausiai patinka, nieko negali būti geriau. Naujausias „White Crow“ aromatas skirtas tiems, kas meistriškai kuria ateitį.

Ko mums tikėtis „Siemens“ arenoje – kokio skonio, kvapo, lygio, gylio bus jūsų pasirodymas?

Mados, muzikos ir kvapų metamorfozę garantuojame! Žiupsnelis dramos, nepretenzingo liūdesio, artėjančių vasaros festivalių dvelksmo ir nevaldomos energijos pakaks visiems metams.