Belgijos trijulė – Briuselis, Gentas ir Briugė
Pagalvojus apie Belgiją, vaizduotėje iškildavo Europos Sąjungos vėliava, juodais kostiumais šlamantys politikai, prancūziškai koketuojančios damos ir Briuselio simboliu laikomas Besišlapinantis berniukas. Beliko vienintelis būdas atsikratyti stereotipų – sėsti į lėktuvą ir savo akimis pamatyti šią nedidukę ir neįprastą valstybę.
Sakau, kad Belgija neįprasta, ir štai kodėl. Būdama viena iš Europos Sąjungos steigėjų, priglaudusių galybę tarptautinių būstinių, ši šalis iki šiol yra karalystė, viena iš nedaugelio Europoje. Belgija plotu yra bene per pusę mažesnė už Lietuvą, bet gyventojų joje maždaug tris kartus daugiau. Galiausiai ši mažytė šalis pasidalijusi į tris dalis: kalbos atžvilgiu į olandiškąją, prancūziškąją ir vokiškąją; administraciniu – į Briuselio regioną, Flandriją ir Valoniją. Pastarieji du regionai nepasižymi itin draugiškais santykiais, tad pasigirsta vis daugiau kalbų apie galimą Belgijos pasidalijimą. Tačiau mes ne apie politiką, o apie keliones.
Europos Sąjungos širdyje
Pažintį su Belgija pradedu nuo Briuselio – seno, dar 979 m. įkurto miesto, laikomo de facto Europos Sąjungos sostine. Ir pelnytai – čia įsikūrusios ES ir NATO institucijos, tarptautinės organizacijos, tokios kaip Vakarų Europos Sąjunga, Pasaulio Muitinių Organizacija, EUROCONTROL ir kitos.
Pirmiausia patraukiu į populiariausią miesto vietą – Didžiąją aikštę. Užburianti barokiniu charakteriu aikštė pritraukia tūkstančius turistų. Spalvoti įmantriai puošti gildijos rūmai ir architektūros perlas – miesto rotušė (pranc. Hôtel de Ville), pasipuošusi gausybe akmeninių skulptūrų ir 96 m aukščio bokštu per vidurį. Priešais rotušę puikuojasi rūmai, vadinami Karaliaus namu (pranc. Maison du Roi). Tik viena bėda – Belgijos karalius niekada čia taip ir negyveno, pastate buvo įsikūręs kalėjimas ir mokesčių taryba.
Pagrindinė Briuselio, taip pat ir visos Belgijos, katedra Cathédrale Sts-Michel et Gudule – tarsi sumažinta Paryžiaus katedros kopija – į dangų šaunanti gotika, du tarsi nukirsti bokštai ir šviesos žaismas viduje tarp sunkių pilkų kolonų.
Karališkieji rūmai ir priešais esantis parkas – mėgstama briuseliečių poilsio vieta. Čia renkamasi ne tik pasikaitinti saulutėje ar išsitiesti ant žolės, bet ir į koncertus. Visai šalia tikra meno mėgėjų Meka Mont des Arts – Belgijos Karališkasis dailės muziejus BOZAR, Magritto muziejus, Moderniojo meno muziejus, čia pat ir Karališkoji Alberto I biblioteka, siūlanti skaitytojams maždaug 150 km lentynų su knygomis. Po visą Briuselį išsibarstę dešimtys kitų muziejų nuo Horta iki Komiksų, Dinozaurų ir daugelio įdomių bei keistų vietų.
Jei jau paminėjau keistenybes, turbūt ir nebus nieko keisčiau už Briuselio simbolį – Besišlapinančio berniuko skulptūrą. Apie tai, kad esu netoli šio herojaus, išduoda gausi fotoaparatais „ginkluota“ minia. Egzistuoja tiek daugiau legendų apie Besišlapinančio berniuko kilmę, kad kiekvienas gali pasirinkti jam labiau patinkančią. Populiariausios pasakoja apie į miestą su tėvais atvykusį berniuką, čia pasiklydusį ir vėliau surastą besišlapinantį ant namo kampo. O mano mėgstamiausia byloja, kad XIV a. Briuselį puldinėjo priešai, galiausiai jie nusprendė susprogdinti miesto sienas. Tačiau vienas mažas berniukas atidžiai sekė priešus ir suprato jų užmačias. Vos tik šie įžiebė sprogmenų degiklius ir nubėgo, mažasis berniukas apšlapino degiklį, kad užgesintų. Taip jis išgelbėjo Briuselį.
Vaikštinėdama pamatau dar keistesnį dalyką – Besišlapinančią mergaitę, visai nesužvaigždėjusią kaip „brolis“, be to, ir randamą ne taip lengvai. Patupdyta siauros gatvelės gale, dar ir už grotelių, mergaitė žymi tik tarp belgų.
Važiuojame į Gentą
Apie Briuselį būtų galima dar daug pasakoti, tačiau traukinys jau pajudėjo, o aš juo keliauju į Gentą Belgijos vakaruose, Flandrijoje. Neslėpsiu – į šį miestą vilioja dailininkų brolių van Eyckų nutapytas „Gento altorius“ – didelis ir sudėtingas altorinis paveikslas (daugiau nei 20 atskirų dalių). Visiškai išskleistas jis yra 3,5 m aukščio ir 4,6 m ilgio.
Bet apie viską nuo pradžių. Iki XIII a. Gentas buvo vienas didžiausių Europos miestų, didesnis už Londoną ar Maskvą. Suklestėjęs viduramžiais dėl prekybos kokybiškais audiniais, jis ir liko audinių pramonės centras.
Senoji miesto dalis pasipuošusi vandens kanalais ir juose atsispindinčiais spalvotais namais. Bene įspūdingiausia čia Šv. Bravo katedra, Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Grafų pilaitė (belg. Gravensteen). Šv. Bravo katedroje labiau už deimantus saugomas „Gento altorius“. Tačiau ir be jo katedra įspūdinga: vyskupų portretų galerija, kriptoje eksponuojami bažnyčios lobiai ir relikvijos. Šv. Mikalojus laikomas pirklių ir prekybininkų globėju, tad ir jo vardo bažnyčioje Gente buvo gausybė gildijų, funduotų koplyčių ir koplytėlių, kurias 1566 m. suniokojo protestantai.
„Desertui“ pasilieku Gravensteen, arba Flandrijos grafų rūmus, statytus XII a. Kaip ir daugelis Europos pilių, ši savo istoriją pradėjo kaip tvirtovė. Vėliau buvo teismo rūmai, kalėjimas, smuklė, medvilnės fabrikas ir galiausiai mūsų dienas pasiekė kaip muziejus. Didžiausią įspūdį daro sunkios tašytų akmenų sienos, pilki šalti mūrai, uždara erdvė ir beveik tūkstantį metų siekianti istorija. Na, o pilies viduje galima apžiūrėti viduramžių kankinimo įrankių kolekciją.
Briugės kanalais
Paskutinė stotelė Belgijoje – Briugės miestas. Gentas buvo žinomas brolių J. ir H. van Eyckų dėka, su Briuge susipažinau žiūrėdama režisieriaus Martino McDonagho filmą „Briugėje“. Subtilaus humoro ir puikių miestų vaizdų suviliota, ir atvykau į šią mažąją Belgijos Veneciją.
Vandens kanalai, dviračiai, blusų turgus, žaluma, saulė ir ramybė. Palyginti su Briuseliu, tai – lyg tykus užutėkis, skaičiuojantis jau antrą tūkstantį metų. Pažintį su miestu pradedu nuo jo žydrųjų arterijų – senove dvelkiančių kanalų. Iš lengvai vandeniu slystančios valties atsiveria tyloje pasislėpę miestiečių sodai, kitaip atsiskleidžia tiltų grožis, negaliu akių atitraukti nuo paslaptingų gatvelių ir pastatų, išnyrančių prieš akis lyg paveikslai. Nenuostabu, kad čia gyveno ir dirbo minėti dailininkai J. ir H. van Eyckai.
Briugės centras vilioja viduramžių architektūra, primenančia, kad kažkada miestas buvo vienas didžiausių Europoje amatų ir tarptautinės prekybos centrų. Čia dominuoja XIII–XVI a. statyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, 122 m aukščio jos varpinės bokštas laikomas antruoju aukščiausiu plytų bokštu pasaulyje. Šios bažnyčios dešiniajame altoriuje aptinku Michelangelo „Madonos su kūdikiu“ skulptūrą. Turtingas ir savimi pasitikintis miestas galėjo samdyti italų meno genijų užsakymams įgyvendinti.
Turgaus aikštė – Briugės miesto širdis, įrėminta nuostabiais fasadais. Provincijos rūmai, Audinių halė ir Varpinė (belg. Belfor) su karilionu (tarpusavyje suderintų įvairaus dydžio varpų komplektas) – miesto laisvės ir autonomijos simbolis. Gotikinė 83 m aukščio varpinė buvo pastatyta XIII–XIV a., jos siaurus stačius laiptus sudaro 366 pakopos, tačiau visą kopimo vargą atperka puiki panorama.
Burgo kvartale yra Šv. Kraujo bazilika (belg. Heilig-BIoed Basiliek), kurioje saugojama Jėzaus Kristaus šventojo kraujo relikvija, ir Šv. Salvadoro (belg. Sint-Salvator) katedra, seniausioji jos dalis mena dar X amžių.
Iš daugelio muziejų verta aplankyti Memlingo Šv. Jono ligoninę (belg. Memlingmuseum, Sint-Janshospitaaf), prabangius karališkuosius Gruuthuse rūmus, Groeninge muziejų su dailininkų J. Boscho ir J. Van Eycko darbais, bei Nėrinių centrą, kur galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir išmokti megzti mediniais virbalais.
Be visų architektūrinių grožybių, Briugė tikrai pradžiugins tiek alaus mėgėjus, tiek pasiilgusius tikro skanaus šokolado. Mieste daug mažų alaus daryklėlių, užėjus į barą, gali tekti rinktis alų ir iš 70 skirtingų rūšių. Nejuokauju! Neatsilieka ir šokoladas – apie 50 šokolado parduotuvėlių, Šokolado muziejus ir nuolat vykstančios šokolado mugės.
Tekstas D. Smagurauskaitės