Benediktas Gylys: „Nesivaikau mums primetamų sėkmės stereotipų“

Kokia jūsų sėkmės istorija (jei didelius pinigus galima vadinti sėkme)?

Silicio slėnyje (JAV) populiarus posakis, kad praeina dešimt metų bemiegių naktų iki tol, kol labai netikėtai per vieną naktį tampi sėkmingas. Pirmoji sėkmė mane aplankė tuomet, kai buvau 20-ies, įkūrus tais laikais Lietuvoje visiškai nematyto ir naujo stiliaus socialinį tinklą. Vėlesnė sėkmė atėjo ir pirmas milijonas buvo uždirbtas tada, kai nuotoliniu būdu JAV pradėjau platinti maisto papildus. Sekdavau populiariausių produktų tendencijas, prekiavau beveik šimtu skirtingų rūšių maisto papildų, kuriuos gaudavau iš tiekėjų.

Kiekvienas turime savo sėkmės filosofiją. Aš esu sėkmingas, nes pats taip manau, o ne dėl to, kad atitinku visuomenės mums bandomus primesti sėkmės stereotipus. Galbūt kam nors mano istorija skamba kaip vargas. Ir tai yra visiškai normalu.

Ar jūsų sėkmė ir buvo kerštas, įrodymas jus išdavusiam draugui, internetinio verslo partneriui, kad esate stiprus ir gebate viską pradėti nuo nulio?

Išgyvenau sudėtingą gyvenimo tarpsnį. Po šio įvykio buvo dveji metai įvairiausių nesėkmingų bandymų sukurti ką nors sėkmingo vienam. Galvoje mintys ūžė lyg bičių avilys. Buvo apėmusios abejonės, menkos savivertės jausmas, kad galbūt aš iš tikrųjų nelabai ką sugebu, kad pirmoji sėkmė – labiau buvusio draugo nuopelnas. Tačiau sau įrodžiau, kad klydau. Dabar su kelerius metus trukusiu sunkmečiu susidoročiau daug lengviau, nes turiu pakankamai įrodymų, kad esu vertas sėkmės.

Savo istorija pasidalijote ir knygoje „Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu“...

Tai yra knyga, kurioje pasakojama, kaip sukurti sėkmingą internetinį verslą. Kai gyvenau tuščiomis kišenėmis, mane įkvėpė žemiškos kitų žmonių sėkmės istorijos. Tuomet galvojau, kad, jei ir aš turėsiu savo sėkmės istoriją, būtinai ja pasidalysiu su kitais. Parašiau tokią knygą, kokios neradau, kai man jos reikėjo. Džiaugiuosi, kad ji skaičiuoja jau šeštą tiražą. Beje, rašiau ją ne dėl pinigų. O tam, kad tai įrodyčiau, skaitytojams pažadėjau visus už knygą gautus pinigus paaukoti savo vardo paramos fondo veiklai.

Būnate tai Lietuvoje, tai Brazilijoje, tai JAV. Kur jūsų namai?

Mano namai Lietuvoje, nors kartais ir džiaugiuosi, kai juos palieku. Ir visada džiaugiuosi, kai grįžtu. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

Paukščiai irgi gali išskristi bet kur, tačiau jie lieka arba išskrenda tik peržiemoti. Tikiuosi, šie metai taip pat bus ne išimtis ir gandrai jau po gero mėnesio grįš iš Afrikos...

Kad ir kur keliautum, tu visada esi čia. Jei nesi laimingas savo gimtinėje, greičiausiai nebūsi laimingas nei Australijoje, nei Karibų salose. Na, galbūt kelias savaites iki tol, kol akys pripras prie nuostabaus grožio paplūdimių, o kūnas – prie vitamino D pertekliaus.

Kai kurie naiviai įsivaizduoja, kad multimilijonierius turi nuosavą salą ir vien mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais...

Paauglystėje, kai praktiškai niekur nekeliaudavau, ko gero, paveiktas Holivudo ir mūsų žiniasklaidos, buvau kone patikėjęs, kad mes čia prastai gyvenome. Tačiau dabar, kai apkeliavau keliasdešimtį valstybių, suprantu, kad Lietuva yra viena geriausių vietų gyventi. Norint tai suvokti, reikia nemažai patirti. Reikia pabuvoti Pekine, kur, atrodo, uždusi nuo oro stygiaus, o rytą jautiesi taip, tarsi vakar būtum surūkęs du pakelius cigarečių. Reikia pabūti Londone, kur viduryje gražios dienos netoli tavęs įvyksta teroristinis išpuolis. Reikia patirti karščio bangas Rio de Žaneire, kai termometras rodo 39 °C. Ir dar reikia pamatyti Niujorko vidutinio atlyginimo ir nuomos kainų santykį. Šiame mieste gyvenantys žmonės man dažnai atrodo gerokai labiau pavargę dėl išgyvenimo nei lietuviai.

Viename interviu buvote pristatytas kaip žmogus milijonierius, kuris važinėja senu „Opel“ ir nesigiria nuosavais lėktuvais. Kai galima bet kada tai įsigyti, tampa nesvarbu?

Taip, esu pastebėjęs, kad daikto dažnai nustoji norėti tik tada, kai leidi jį sau įsigyti. Manau, kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau tampi nuo jų priklausomas. Pinigai man yra laisvė. Nenoriu jos iškeisti į it kokie vaikai dėmesio reikalaujančius daiktus. Ant itin prabangaus automobilio galinės sėdynės negalėčiau numesti tėvo sugautos žuvies, negalėčiau džiaugtis važiuodamas žvyrkeliu, o jei, neduokdie, kas nors jį įbrėžtų, diena jau būtų apgadinta... Argi tai pinigų suteikiama laisvė?! O nuosavo lėktuvo, deja, kol kas turėti dar negaliu, tad dar labai noriu (juokiasi).

Kas padėjo neišpuikti, kaip, deja, nutinka daugeliui staiga praturtėjusių žmonių?

Apie tai, kad esu turtingas, pradėjau galvoti jau paauglystėje. Daug vakarų prabėgo svajojant, žiūrint į lubas. Galiausiai, kai taip nutiko, man tai pasirodė normalu, nebuvo kažkoks stebuklas. Greičiau – „O, pagaliau!“ Gal todėl, kad mintį, jog esu turtingas, buvau prisijaukinęs galvoje. Jei sugebi patikėti, kad tu gali būti sėkmingas, anksčiau ar vėliau tai taps realybe.

Galiu pasidžiaugti tuo, kad niekada apie save negirdėjau kalbant, jog esu pasipūtęs ar išpuikęs. Galbūt dėl to, kad nemanau, jog pinigai man suteikia daugiau vertės. Kiekvieną žmogų pasitinku vienodai – su pagarba ir meile, nesvarbu, kokia jo profesija, kuo dirba ar kiek uždirba. Kvaila žmogaus vertę matuoti pagal jo piniginės storį.

Atrodote tobulas milijonierius. Dar pasakykite, kad neturite ir nė vienos vyriškos silpnybės...

Manau, vieną vis dėlto turiu – moterims, nors tai ir gali nuskambėti daugiaprasmiškai (nusijuokia). Mano silpnybės labiau yra žmogiškos. Pavyzdžiui, moku puikiai save apgaudinėti – žiūrėdamas įvairius dokumentinius filmus, sugebu save įtikinti, kad kai kurie darbai gali ir palaukti, kad tai nėra laiko švaistymas, nes sužinau įvairiausių faktų ir tobulėju. Tai juk svarbu, nes esu ir „Žinių radijo“ pokalbių laidos vedėjas – man reikia nuolat gilinti žinias įvairiuose frontuose tam, kad gebėčiau kalbinti įvairaus plauko pašnekovus. Praeityje turėjau ir daugiau silpnybių.

Neįsivaizduodavau dienos be vakarinės taurės su cigarete rankoje. Tai būdavo lyg švyturys, kuris man šviesdavo dažnai streso nestokojančiomis dienomis. Pamenu, vienoje trijų savaičių kelionėje teko ne savo noru atsisakyti šio mielo įpročio – nebuvo galimybių jam. Grįžus namo ir vos pravėrus duris, mane pasitiko mintis: einu taurės vyno ir parūkyti... Nuo jos plūstelėjo, rodos, visi laimės hormonai. Tačiau tada sau pasakiau: „Benai, jau seniai to nedarei, dabar yra puikus metas sustoti.“ Teko ieškoti naujų švyturių.

Ar tiesa, kad tapote vegetaru, sveikuoliu, o alkoholis ir televizorius jums – tuščiai iššvaistytas laikas?..

Aš tik noriu jaustis laimingas kasdien. Laimingas jaučiuosi tik tuomet, kai būnu sveikas, neapkrovęs savo kūno nei sunkiomis emocijomis, nei sunkiu maistu. Niekada neplanavau būti vegetaras. Man tai atrodė absurdiška auka, kuri ne tik nieko šiame pasaulyje nepakeis, bet ir pakenks mano sportinei formai ir džiaugsmui, kuris apima valgant gerą kepsnį. Palikau tai tiems, kurie vaikosi mados.

Tačiau prieš trejus metus netikėtai pajutau, kad gyvūno mėsa man yra pernelyg artima, lyg žmogaus, ir praradau apetitą ją valgyti. Tapau vegetaru. Tai yra vienas keisčiausių ir geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Vis dėlto nesu iš tų, kurie puola į kraštutinumus. Balansas, manau, yra daug sveikiau nei įvairūs kategoriški draudimai. Tad leidžiu sau kartais pasimėgauti ir bulvių traškučiais, ir saldumynais, ir vienu kitu kokteiliu bare su draugais.

Kaip prasideda jūsų rytas?

Stikline vandens su šiek tiek citrinų sulčių arba obuolių acto. Tada įsijungiu kokią įkvepiančią dainą ir einu maudytis. Įkvėpimo čia reikia, nes maudausi po lediniu dušu – prisiskaičiau apie jo teikiamus privalumus sveikatai. Tai man yra ir tam tikra valios išraiška, rytinė pergalė prieš tingų ir komfortiškai nusiteikusį kūną.

Po dušo – pusvalandis meditacijos, per kurią padėkoju visatai už savo sveikatą, žmones, kurie mane supa, už šeimą, artimus draugus ir už tai, kad einu ten, kur turiu eiti. Svarbiausia čia ne žodžiai, o sukuriama dėkingumo emocija. Na, o paskui einu valgyti grikių ir tik tuomet išjungiu prieš miegą įjungtą skrydžio režimą telefone – tada būnu pasiruošęs manęs laukiantiems iššūkiams. Bent jau dažniausiai.

Šalia sėkmingų, turtingų žmonių visada atsiranda ir nemažai netikrų draugų...

Manau, turiu neblogą uoslę žmonėms, tad nusvilti dėl to dar neteko (triskart nusispjauna per petį). Didesnė problema ta, kad žiniasklaida mane dažnai pateikia pagražintą, iškelia ant pjedestalo ir sužadina skaitytojų smalsumą. Taip ne tik jų daugiau pritraukia, bet ir sukelia nemažas pavydo, pagiežos man bangas. Iš jų kyla įvairių apkalbų, bandymų mane nuo to iliuzinio pjedestalo nuversti. Atsiranda net tokių, kurie ištisas savaites rezga planą, ieško būdų, kaip mane kompromituoti, kuria melagingas istorijas. Ir, žinoma, atsiranda dar daugiau žmonių, kurie mielai patiki tomis istorijomis apie neva bjaurų, nesąžiningą multimilijardierių. Deja, dar negaliu pasakyti, kad išmokau susigyventi su šiomis bangomis.

O kaip dėl širdies reikalų? Ar niekada nesukirba mintis, kad galbūt kam nors labiau rūpi jūsų milijonai?

Turiu draugę. Ji brazilė ir gyvena Rio de Žaneire. Kartais aplanko mane Lietuvoje arba susitinkame tarpinėse stotelėse, pavyzdžiui, Balio saloje.

Man svarbu tai, kad žmogus, antroji pusė, galėtų puikiai funkcionuoti ir gyventi turiningą gyvenimą ir be mano pagalbos. Esu girdėjęs, mano nuomone, neteisingų kalbų, kad vienas ar kitas žmogus bendrauja su manimi tik dėl to, jog tikisi paramos iš mano vardo fondo. Tokie pasakymai man atrodo gana įžeidūs. Tuomet norisi paklausti: nejaugi aš toks neįdomus ir daugiau nieko negaliu pasiūlyti, kad su manimi žmogus bendrauja vien dėl finansinės naudos?!

Ar dideli pinigai nenužudo svajonių, noro tobulėti?

Vienas esminių visatos dėsnių yra augimas bei tobulėjimas – beržai auga į viršų, nors veikia gravitacijos jėga, o liūtukai gimsta genetiškai pranašesni už liūtus. Laimę sieju su asmeniniu tobulėjimu. Kaip sakė mano amžiną atilsį senelis, stovintis vanduo pradeda skleisti blogą kvapą. Nesvarbu, ar tu Billas Gatesas ar Naujojo Delio vargšas, kiekviena diena turi kokią nors prasmę vesti tave tolyn, aukštyn, nes kitaip gali pamažu virsti užankančia pelke.

Thomas Edisonas sakė, kad idėjos ateina iš kosmoso. Jis buvo teisus. Mano tikslas šiandien – būti gana laisvam, jautriam ir tvirtam, kad nenukrypčiau nuo tikrojo kelio. Noriu padėti kai kuriems žmonėms (tam ir įkūriau savo vardo paramos fondą) išgirsti save ir galiausiai būti kupiniems meilės ir laimės. Tikiu, kad visatoje veikia dėsnis: kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni atgal.

Norint ko nors pasiekti, pasirodo, nebūtina įgyti aukštojo mokslo diplomo?

Informologijos studijų Vilniaus universitete taip ir nebaigiau. Mokslus mečiau dėl to, kad pradėjo gerai sektis mano pirmasis internetinis verslas – socialinis pažinčių tinklas. Tuomet mano vidinis tinginys gavo svarią priežastį nustoti autobusu su persėdimu važinėti į studijas. Dabar, kai pažvelgiu atgal, matau, kad mokslus tikrai galėjau suderinti su verslu. Nors... gyventi it voverei rate niekada nebuvo mano siekiamybė.

Toks modelis – darželis, mokykla, studijos, paskui darbas, namai, darbas ir taip kasdien nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro – man nebuvo priimtinas. Džiaugiuosi, kad iš šios ruletės man pavyko ištrūkti labai anksti, nes vaikystę leidau su močiute ir į darželį nėjau.

Kai manęs paklausia, kaip tai pavyko, atsakau: „Kartais reikia prikaupti pakankamai beprasmybės ir kitokio skausmo tam, kad priverstum save ką nors keisti. Tad galbūt tiesiog reikia išlaukti ir klausytis savo širdies.“