Benediktas Vanagas: „Kiekvienas išgyvena savo Dakarą“

Esi sugalvojęs tokį gražų palyginimą: Dakaro ralis – lyg ultramaratonas...

Na, taip, juk penkis kilometrus gali nubėgti beveik visi. Dešimt – jau sunkiau, pusei maratono reikia ištvermės ir pasirengimo, maratonas – ne kiekvienam. Dakaras yra lyg šimto kilometrų maratonas, ultramaratonas. Dvi savaites jis iš tavęs stengiasi paimti viską, kas įmanoma, visas tavo galimybes. Tampi begalinio ritmo įkaitu, privalai suvokti: jei padarysi klaidą, tavęs niekas nelauks, tavo bėdomis nesirūpins. Ir niekas nesugrąžins minučių, kurias atėmei iš miego, kai valeisi kombinezoną, pūtei dulkes iš batų, nusprendei pasikalbėti su kitais lenktynių dalyviais ar tvarkei automobilį.

Kiek paprastai miegodavote naktį? 

Keturios penkios valandos – prabanga. Keldavomės anksti, tada – šaltas dušas. Dakaro organizatoriai lenktynininkams nesunkiai galėtų įrengti penkių žvaigždučių palapines, bet to daryti niekas nesivargina, – dings lenktynių esmė. Dakaras – ten, kur yra išmėginimų. 

Kaip atrodė palapinė, kurioje gyvenote? 

Ant serviso sunkvežimio išsiskleidėme tris palapines – dvi dvivietes ir vieną trivietę. Po lenktynių naktį užsikabarodavome į keturių metrų aukštį – stengdavomės per daug nevaikščioti, nes pavojinga. Palapinėse buvo gana patogu – geras čiužinys, ten susimesdavome ir visus daiktus. Įlindę į savo olą, bandydavome kuo greičiau užmigti. Per dvi savaites viešbutyje nakvojome vos tris naktis. Tąsyk komanda nusprendė, kad mums reikia karšto dušo ir normalios pagalvės. 

Jei bent dešimčiai žmonių tapome pavyzdžiu, jei jiems užkliuvo mūsų ryžtas, finiše iškelta vėliava su Vyčiu ar pasakymas, kad svajonės pildosi, vadinasi, viskas buvo ne veltui. 

Paprastai keldavomės ketvirtą ar penktą ryto. Išsivalę dantis, eidavome į organizatorių palapinę, kurioje visi valgydavo. Ji buvo didžiulė, juk bivake (taip lenktynininkai vadina serviso stovyklą) paprastai gyvendavo apie tris tūkstančius žmonių! Atstovėję eilę, pasiimdavome ir dienos davinį – konservų, džiovintų vaisių, šokolado batonėlių. Dėl visa ko, jei kartais liktume nakvoti toli nuo stovyklos... 
Persirengę iškart sėsdavome į automobilį ir du, tris, keturis šimtus kilometrų važiuodavome iki starto vietos. Kol ją pasiekdavome, prasidėdavo didysis karštis. 

Ką reiškia „didysis karštis“? 

Keturiasdešimt penki laipsniai pavėsyje! Automobilyje kondicionieriaus neturėjome, aplinkui viskas kaista nuo agregatų, o pats sėdi su kombinezonu, po apačia dar kiti drabužiai, pirštinės, šalmai... Būdavo, kad viduje karštis pakyla iki šešiasdešimt penkių. Ir šitaip – nuo 250 iki 500 kilometrų! Penkios šešios valandos sunkaus darbo be jokių kavos pertraukėlių (šypsosi). Sėkmė etapo finiše priklauso nuo daug ko – tavo fizinės formos, automobilio, ir, jei prisidarai bėdų, prisidarai jų sau. 

Na, bėdų, atrodo, netrūko.... 

Pirmoji diena buvo super! Rezultatas – puikus, atvažiavome septyniolikti. Atrodė, jaučiu, suprantu, ką darau, tačiau antros dienos rezultatas parodė, kad geras tempas – dar ne viskas. Neįvertinome sąlygų, dar nebuvome įpratę prie automobilio. Ir kad Dakaras prilygsta ultramaratonui, vis dar nežinojau... 
Manasis Dakaras prasidėjo nuo pirmojo apsivertimo. Prisidarėme reikalų, taigi, kad šlubuodami įveiktume tą patį atstumą, kaip ir kiti, privalėjome įdėti tris kartus daugiau pastangų. 

Neabejoju, prieš ralį apie trasą buvai išsišniukštinėjęs viską. Tai ko nežinojai? Apie patvinusias kalnų upes dykumoje? Apie kopas aštriomis keteromis? Apie pavojingas perėjas? 

Teoriškai žinojau viską, bent jau maniausi žinantis. Viskas atrodė suprantama ir aišku, tačiau dabar galiu pasakyti, kad žinau tūkstantį kartų daugiau. Kitame Dakare būsiu išmintingesnis – norint pasiekti rezultatų, reikia dalyvauti vienose lenktynėse, o ne trejose tuo pat metu. 

Kai grįžai namo, iš tavo lūpų nuskambėjo frazė: „Su Dakaru turiu neišspręstų reikalų.“ Kur ją sugalvojai? Vidury dykumų ar jau grįžęs į Vilnių? 

Toji frazė atėjo iš širdies. Dakare finišo nepasiekia apie pusę lenktynininkų. Ir man nuo lenktynių vidurio įveikti jas iki pat galo tapo principo reikalu. 

Apie tave buvo kalbama ir rašoma tiek daug, kad galima pamanyti, jog esi pirmasis lietuvis, dalyvavęs Dakaro ralyje. Tačiau juk 2007-aisiais Aurelijus Petraitis ir Antanas Juknevičius šiose lenktynėse finišavo dvidešimt penkti... 

Kai kalbame apie pozicijas, dvidešimt penktoji vieta, žinoma, yra daug geresnė už šešiasdešimt kelintą. Iš tiesų net nelabai žinau – kelinta ji, nes po tiek nelaimių vieta pasidarė nebesvarbi, svarbus finišas. Mes, patyrę tiek cirkų, nuo lyderio atsilikome 31-ą valandą, o lietuvių ekipažas, prieš keletą metų atvažiavęs dvidešimt penktas, – 34. Suprantu, dvidešimt penkta vieta yra dvidešimt penkta, niekam neįdomu, kiek valandų ką skiria nuo nugalėtojo. Tegaliu pasakyti, kad konkurencija Dakare labai didėja. 

Ir dalyvių skaičius auga? 

Lenktynininkų kasmet važiuoja beveik tiek pat, tačiau jie vis stipresni ir stipresni. Pasaulyje esama daugybė ambicingų žmonių, kurie gali ir nori pasitikrinti savo jėgas. 
Net ir nukritę į rezultatų bedugnę, suprasdami, kad aukščiau nepakilsime, mes nepasidavėme, važiavome greitai, turistais netapome. 

Pastebėjau, lenktynių nugalėtojai – gerokai vyresni už tave... 

Tikrai, buvau vienas jauniausių lenktynininkų. Kad ryžtumeisi Dakarui, turi būti užtektinai subrendęs. Ir galintis tai sau leisti... 

Išduosi, kiek jos tau kainavo? 

Tiesą sakant, visi šiose lenktynėse brangiai nusiperkame galimybę pasitikrinti, ar išgyvensime. Man šios lenktynės kainavo daugiau nei pusantro milijono litų. Tai didžiulė dalis rėmėjų ir mano paties pinigų. 

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi pakelti rankas į viršų ir pasakyti: viskas, užtenka?! 

Daug lenktynininkų ir ištarė tokius žodžius. Jau sakiau, man pasiekti finišą, buvo principo reikalas. Kiekviena lenktynių diena atsakomybę dar padidindavo. Dabar aš nekalbu apie sportą, kalbu apie tai, ką šios lenktynės davė man, kaip asmenybei. Tai buvo tikras išbandymas, neatsimenu savo gyvenime nieko sudėtingesnio.
Esu kietakaktis, žinau, ko noriu, ir tą pasiimu. Lenktynėse buvo akimirkų, kai viduje nelikdavo minčių, tik kova, kad išliktum. Kai grįžau namo, net keletas žmonių man pasakė: „Tavo žvilgsnis pasikeitęs, tu – kitoks!“ Nežinau, ar tai – tiesa, žinau tik, kad kiekviena lenktynių diena yra verta knygos. 

Įdomu, ar prieš Dakarą stiprinai ir savo kūną? 

Buvau neblogai pasirengęs. Kuo daugiau stiprinsi kūną, tuo geriau jausiesi lenktynėse. Nors, gerai ten nesijaučia niekas... 

Ar būdavo akimirkų, kai važiuojant imdavo kankinti miegas? 

Būdavo... Akimirkos, kai vaizdas liejasi, kai prarandi kontrolę ir koncentraciją, kai, rodos, automobilis – sau, tu – sau, o vaizdas – sau, yra labai pavojingos. Pervažiavimuose stengdavomės ką nors kramtyti, kad neužmigtume. Ir tie pervažiavimai, kai tekdavo įveikti po penkis, šešis šimtus kilometrų, nebuvo lengvi – viskas juk dedasi į nuovargio krepšelį. 

Ar nuovargis kaltas, kad viename etape nesuvaldei automobilio ir jūs pakibote virš skardžio? 

Gerai nė neprisimenu, kas ten vyko. Toji diena buvo ypač karšta. Prastai jaučiausi, pyliausi ant savęs vandenį, kad kaip nors atsigaučiau. Neatsimenu momento, kaip mus užnešė, priekyje buvo dulkių stulpas, startavome iš blogos pozicijos, važiavome paskui kitus automobilius. Atrodydavo, kad veikia ne regėjimas, o jutimai... Tik dabar suvokiu, kas iš tiesų mums tada galėjo atsitikti. Dešimt metrų, uolos... Bet tas, kuris mums davė tiek išbandymų, mus ir saugojo, vis pakišdavo pagalvę. Gal norėjo, kad tęstume (šypsosi)? 

Prisipažinai šiose lenktynėse išmokęs kantrybės... 

Patobulėjai. O kaip kitaip? Juk gauni išmėginimą, dar vieną, dar... Atrodo, jau nebegali, prašom – dar vieną, ir dar. Negana? Tai dar vienas! 

Ir ką tu vadini išmėginimais?

Tai sunkiai nusakomas jausmas. Atsiduri sudėtingoje situacijoje ir ji vis blogėja. Suvoki, kad tokios bus dvi savaitės ir dar savaitė, ir dar šešios dienos – karštis, gedimai, nuovargis... Kaip gali nupasakoti spalvą. Na, raudona. Bet raudona juk gali būti tokia intensyvi, kad nė pažvelgti į ją negalėsi. 

O juk į mirtį pažvelgti tau teko... 

Iš arti mačiau lenktynininką, kuris žuvo susidūręs su policijos automobiliu. Tiksliau, ne jį, o užklotą kūną. Negali išlikti ramus, juk jis – toks pat lenktynių dalyvis, kaip ir tu. Bet tenka važiuoti toliau, neturi kito pasirinkimo. 
Dakare aš mačiau verkiančių vyrų. Keistas jausmas, tikrai. 

Kai jūsų automobilis kybojo virš bedugnės, buvo lenktynininkų, kurie pralėkė pro šalį... 

Profesionalūs lenktynininkai, kurie siekia rezultato, nestoja niekada. Nebent būtų akivaizdi grėsmė gyvybei – su mirtimi niekas žaisti nenori. Garbingo žaidimo taisyklės lenktynėse egzistuoja. Teoriškai. Beje, padėti niekuomet nestoja tie, kurie įsivaizduoja, kad važiuoja greitai. Tačiau esama ir tokių, kurie padeda kitiems, manydami, kad ir iš kitų sulauks pagalbos, kai jiems to prireiks. 

Jūs pagalbos sulaukėte iš prancūzų. O patys ar kam nors padėjote? 

Keletą automobilių ištraukėme iš smėlio. Čilės lenktynininkams padėjome remontuoti automobilį. Laikas nebebuvo labai svarbus, po pirmojo apsivertimo žinojome, jog gero rezultato nepasieksime. 

Tikriausiai tokius reikalus aptardavote su Sauliumi. Dviese praleidote automobilyje daug laiko... 

Užtat jam dabar ir neskambinu kasdien, jaučiuosi iki soties atsibendravęs (juokiasi). Tačiau tikra tiesa, kaip sakė Dakare su būsima žmona startavęs Gintas Petrus: jei nori išmėginti žmogų, pasiimk jį į Dakarą. 

Ar naktimis, kai atslūgdavo dienos įtampa, galvodavai apie namus? 

Labai trūko šeimos, artimų žmonių. Nuolat su jais susirašydavome. 

Tavo penkiolikmetis sūnus sekė, kaip sekasi tėvui? 

Manau, Nojus nebyliai stebėjo, kas vyksta, ir džiaugėsi, kai pasiekiau finišą. 

Ar gali būti, kad Dakare kada nors važiuosite abu?

Jis neturi tokio poreikio, jam įdomūs kiti dalykai. Mes visi – labai skirtingi. Mano mama – gydytoja, tėtis – muzikas, sesuo – rinkodaros specialistė, menotyrininkė, aš vienas toks – žmogus orkestras. Kartais man sunku apibūdinti, kas esu. Lenktynininkas? Renginių organizatorius? Visuomenės veikėjas? 

O gal – geras viešųjų ryšių specialistas? Nė apie vieną lenktynininką niekas nerašė tiek daug, kiek apie tave... 

Na, vieni džiaugėsi, o kitiems buvo nesmagu, kad kažkas kažką daro, juk tuomet matosi jų neveiklumas. Šypsodavausi paskaitęs internete komentarus: nejau tie žmonės mano, kad nustosiu daryti, ką noriu? Sakote – neįdomu? Neskaitykite! Lenktynininkai yra cirko artistai, o cirkas turi savo auditoriją. Aš dirbu savo darbą, nes man lenktynės – darbas. Kai dirbi, mėgautis negali. Jei būčiau turtingas kunigaikštis, gal niekada ir niekam nepasakočiau apie lenktynes, kuriose dalyvauju. Tačiau šitas žaidimas turi kitokias taisykles. Jei bent dešimčiai žmonių tapome pavyzdžiu, jei jiems užkliuvo mūsų ryžtas, finiše iškelta vėliava su Vyčiu ar pasakymas, kad svajonės pildosi, vadinasi, viskas buvo ne veltui. 

Ar pastebėjai, kad nuotykiai Dakare padidino tavo gerbėjų gretas? 

Viešųjų ryšių prasme viskas praėjo gerai, turėjome įvairiausių situacijų – ir laimių, ir nelaimių. Štai tokia išėjo graži pasaka, su laiminga pabaiga. Kai po paskutinio etapo įvažiavome į uždarą parką, lenktynių teisėjai pasitiko mus plojimais. Jie matydavo mūsų apdaužytą automobilį prie finišo, pastebėjo, kad iš jo išlipdavome juodais veidais, matė mūsų užsispyrimą, dramą. Lyderiai tokių aplodismentų nesulaukė... Mes tikrai turime bičiulių, kurie gyveno mūsų istorija.

Savo automobilį, latvių gamintą „Oscar“, pakrikštijote „Mad Maxu“ – Išprotėjusiu Maksu. Kodėl? 

Todėl, kad jis toks tapo, finišą pasiekė apdaužytas, nė kiek neprimenantis to, į kurį įlipome. Bivakai pabaigoje irgi priminė zombių miestus – žmonės juose kasdien atrodydavo vis labiau pavargę, be emocijų, neišsimiegoję...

Sunku būtų abejoti, kad bus ir kitas Dakaras?

Net ir sunkiausią akimirką neuždaviau sau klausimo, ar tikrai noriu čia grįžti. Su šiuo reiškiniu tikrai turiu nesuvestų sąskaitų. Gerbiu jį kaip priešininką. Taigi – mes dar pažiūrėsim!