Benedikto Vanago šturmanė Greta Germanavičiūtė: adrenalino fanatikė

Grožis ir rizika, moteriškumas ir vyriškas sportas – Greta įrodo, kad tai gali harmoningai derėti. Nors jei prieš trejus metus nebūtų paskambinęs Benediktas Vanagas, šiandien kažin ar ji vis dar būtų automobilių sporte. Šturmanavusi nuo penkiolikos, Greta jau trejus metus nebuvo dalyvavusi lenktynėse, kai sulaukė JO skambučio. 

„Nedvejodama sutikau grįžti į ralį. Bet kokia veikla, kai į ją įdedi daug savęs, norisi, kad tęstųsi. Jauti ilgesį“, – prisipažįsta. 

Ilgėjotės dulkėtų ralio trasų?

Adrenalinas – kaip narkotikas: pripranti. Keistai jautiesi, kai jo netenki, todėl bandai ieškoti kitur. Manau, kiekvienas lenktynininkas pasakys, kad tai – priklausomybė. 

Šturmane tapote penkiolikos. Tokio amžiaus mergaitėms turėtų rūpėti vaikiškesnės pramogos...

Mano tėtis visada svajojo dalyvauti ralyje. Tačiau kai nusipirko lenktyninį automobilį, tuo užsiimti nebegalėjo. Norėjo padėti jaunimui, todėl mašiną leido vairuoti jaunam perspektyviam lenktynininkui. Šalia buvau ir aš... Tėtis pasiūlė prisijungti. Patiko, užsikabinau. Tai nebuvo didelis netikėtumas: nuo mažens domėjausi ne tik lėlėmis, bet ir berniukiškais žaislais. 

Tiesa, mamai toks mudviejų sąmokslas nepatiko. Tačiau mūsų šeimoje visuomet buvo gana demokratiška atmosfera: kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę, bet sprendimus priimame patys. 

Ko reikia, kad būtum geras šturmanas?

Nežinau, ar reikia kokių nors ypatingų savybių... Reakcija praverčia. Ir drąsos reikia, nes jei bijosi, viskas užsiblokuos, negalėsi lenktyniauti. Ir organizuotumas labai svarbus, bet tokia buvau nuo mažumės. Reikia gebėti orientuotis erdvėje. Turiu draugių, kurios pasiima žemėlapį ir nežino, ką su juo daryti. To galima išmokti, tik ne visiems vienodai lengvai ir gerai pavyksta. 

Tikrai įdėjau daug energijos ir pastangų, kad tapčiau šturmane. Juk tada buvau labai jauna, dar vaikas. Be to – mergina. Dabar man nesvarbu, kad varžybose dalyvauja beveik vien vyrai, o iš pradžių jaučiau didelį diskomfortą. Neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek ryžto, noro, drąsos.

Per Lietuvos ralio čempionatą automobilyje sėdite su vienu geriausių šalies lenktynininkų. O kaip susiklostė to perspektyvaus jaunuolio karjera, dėl kurio susidomėjote šiuo sportu?

Jam tai buvo trumpalaikis projektas. Kai jis pasitraukė, dirbau su kitais Lietuvos lenktynininkais, keletą metų skraidžiau į Taliną, buvau esto šturmanė. Kai nebepavyko suderinti jo ir mano gyvenimo planų, buvau nusiteikusi karjerą baigti.

Tačiau kai pasiūlė prie savo komandos prisijungti Benediktas, negalėjau atsisakyti. Tai, ką jie daro, – įkvepia. Ten viskas apgalvota iki smulkmenų. Pabūti tokios komandos dalimi – labai gera patirtis. 

Koks žmogus tas Benediktas Vanagas? Sunkaus charakterio, esu girdėjusi...

Nepasakyčiau... 

Griežtas?

Manau, tinkamesnis žodis būtų „reiklus“. Tai, ką mes darome per lenktynes, yra ekipažo, dviejų lygiaverčių partnerių, darbas. Būti reikliam yra sąžininga, kad abu pasiektume geresnių rezultatų. Iš tiesų su Benediktu gana paprasta ir lengva bendrauti. Jis man pripasakoja linksmų istorijų. Tai geras žmogus. 

Visi lenktynininkai, su kuriais teko dirbti, buvo labai skirtingi. Pirmiausia mes visi esame žmonės, asmenybės. Visi turime savo kampų, privalumų ir trūkumų. Važiuojant pirmus kartus gal būna sudėtingiau, nes nepažįsti žmogaus, o paskui pamažu apsitrini.

Anksčiau Vanago šturmanė buvo ukrainietė. Jam patinka moteriška draugija?

Benedikto komandoje apkritai daug moterų. Per ralius mūsiškėje, kurią sudaro dešimt–penkiolika žmonių, būna beveik po lygiai vyrų ir moterų. Techniniais dalykais rūpinasi vyrai, o už viešuosius reikalus, komandos koordinavimą atsakingos merginos. 

Ir dar yra vienas moters privalumas – ji lengvesnė už vyrą. O kuo automobilis mažiau sveria, tuo greičiau lekia. 

Moterys kruopštesnės. Labiau kreipia dėmesį į detales, smulkmenas. Nenoriu nuvertinti vyrų, bet kartais jie nebūna tokie atidūs.

Be to, mes vyrukus priverčiame pasitempti. Per tuos metus pastebėjau, kad jie šiek tiek kitaip elgiasi, labiau valdo emocijas, kai šalia yra moteris. Nemanau, kad tai blogai.

Na, ir dar yra vienas moters privalumas lenktyniniame automobilyje – ji lengvesnė už vyrą. O kuo automobilis mažiau sveria, tuo greičiau lekia. 

Į varžybas jus lydi antrosios pusės? 

Į lenktynes važiuojame atlikti darbo, o asmeninį gyvenimą ir antrąsias puses paliekame namuose. Mano draugui nelabai patinka, kad tuo užsiimu, bet jau trečius metus esame kartu, turėjo susitaikyti.

Ar yra lenktynininkų aprangos mados?

Didelis privalumas, kad važiuojant į varžybas nereikia galvoti, ką rengtis. Viskas būna paruošta. Yra konkretūs nuostatai, kaip turi vilkėti lenktynininkas, nes tai – gana pavojinga sporto šaka. Mes tų taisyklių privalome laikytis. Sportinius kombinezonus mums siuva italai. Daug dėmesio skiriame visos komandos aprangai. Mus nuo galvos iki kojų rengia viena amerikiečių kompanija. 

Kai nusiimate šalmą, jūsų garbanos tikriausiai atrodo graudžiai... 

Šalmas tikrai nėra geriausias mano draugas. Tačiau ką padarysi. Ralyje saugumas – svarbiausia. 

Esate patyrusi situacijų, kai gyvybė, sveikata buvo pavojuje?

Prieš dvejus metus patyrėme didelę avariją. Iš automobilio neliko beveik nieko, o mes buvome visiškai sveiki. Net kaklo neskaudėjo. Nenukentėjome, nes tinkamai buvo sudėlioti prioritetai. Jei tampysi liūtą už ūsų, gali baigtis liūdnai. Mes daug investuojame į saugumą. Nesakau, kad šis sportas labai labai pavojingas, bet rizikos yra. To negalima pamiršti.

Tokie nutikimai verčia susimąstyti, ar rizikuoti tikrai verta?

Visi žino: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Rizika ir yra dalis šio sporto žavesio. Jei viskas būtų šimtu procentų užtikrinta, ralis tikriausiai nebūtų toks patrauklus. 

Po tos avarijos, aišku, kad buvo visokių minčių. Kai vėl sėdome į automobilį, nebuvo labai jauku. Tačiau sakoma, kad nukritęs nuo žirgo privalai vėl sėsti į balną ir joti – kad neužsiblokuotum. Čia – lygiai taip pat: turi perlipti per save ir važiuoti.

Jei nebegali, vadinasi, viskas – laikas šalmą kabinti ant vinies. Kol kas esu ralyje ir nenoriu blaškytis. Tačiau tai nėra mano profesija. Neišgyvenčiau iš to. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijuoju tarptautinį verslą ir komunikaciją. Man tai labai įdomu.

O kiek laiko vairuojate automobilį?

Nuo šešiolikos. Kaip tik tuo metu keitėsi ralio taisyklės – šturmanas privalėjo turėti vairuotojo pažymėjimą, kad galėtų tęsti lenktynes, jei kas nors atsitiktų pirmajam vairuotojui. 

Dažnai manęs klausia, ar niekada nenorėjau automobilio ralio trasoje vairuoti pati. Jei atvirai – nenorėčiau. Man labiau patinka būti šalia lenktynininko. 

Kaip jaučiatės sėdėdama keleivio vietoje paprastoje mašinoje, kai prie vairo – ne Vanagas?

Priklauso nuo to, su kuo važiuoju. Pabuvus šiame sporte atsiranda visai kitas požiūris į vairavimą. Nors manau, kad reikia pasitikėti žmonėmis, kartais norisi įsitaisyti automobilio gale ir užsimerkti. 

Iš mano baimių didžiausia buvo aukščio. Išbandžiau parasparnius, šokau parašiutu, kad ją nugalėčiau. Ir visai patiko.

Kai sėdžiu šalia vairuotojo, stengiuosi valdytis ir jam nereguliuoti. Atrodo, man tai sekasi, nors labai patinka vairuoti ir pačiai.

Artimiausios lenktynės – tik rugpjūtį. Kur dar ieškote adrenalino? 

Ilgiau lenktyniaujant daugelis dalykų tampa nebaisūs. Iš mano baimių didžiausia buvo aukščio. Išbandžiau parasparnius, šokau parašiutu, kad ją nugalėčiau. Ir visai patiko. Gal kada susigundysiu tuo užsiimti rimčiau. Kiekvienas dalykas, jei imiesi atsakingai, reikalauja laiko, energijos, investicijų... 

O moteriški pomėgiai ir silpnybės?

Kai kurie žmonės, kol nežinojo, kad esu automobilių sporte, kaip standartiškai manoma, – vyriškoje sferoje, niekada nebūtų pamanę, kad galėčiau tuo užsiimti. Jiems nebuvau panaši į tokią. Man atrodo, nesvarbu, dalyvauji automobilių lenktynėse, vairuoji traktorių ar pilotuoji lėktuvą – visų pirma esi moteris.

Man patinka batai, suknelės. Ir rankinių niekada nebus per daug, nors spinta jau neužsidaro. Dar viena iš mano silpnybių – maistas. Mėgstu jį ir ruošti, ir ragauti. Juk gyvenime svarbu pamėginti, išbandyti, paragauti kuo daugiau dalykų!