Berniukas iš pasakos, arba Kristoferio Robino prakeiksmas
Siaubo romanų autoriai atrodo mieliausi žmonės, palyginti su vaikų rašytojais. Bent jau Stepheno Kingo atžalos neturėjo tokių problemų, su kokiomis susidūrė Astrid Lindgren, Pamelos Travers ar Alano Alexanderio Milneʼo vaikai.
Jei neprisimenate, Lindgren atidavė pirmagimį sūnų Larsą auginti kitai šeimai (tiesa, tai buvo priverstinis žingsnis, padiktuotas to meto Švedijos realijų). Merės Popins kūrėja Pamela Travers, panorusi tapti motina, įvaikino tik vieną iš mažylių dvynių, nors turėjo visas sąlygas paimti abu. O Mikės Pūkuotuko autorius Alanas Alexanderis Milneʼas, arba A. A. Milneʼas, kaip nurodoma jo knygų metrikoje, viso labo pavertė vienintelį sūnų neregėtai populiariu literatūros herojumi – šito amplua kaip kokio prakeiksmo jis negalėjo atsikratyti bemaž visą gyvenimą.
Žmonės, užaugę buvusioje SSRS, geriau pažįsta Mikę kaip Vinipuchą, populiariojo animacinio filmuko herojų. O originaliojoje versijoje garbingai kompanijai (be Mikės, ten figūruoja Asilas Nulėpausis, Triušis, Knysliukas, Ramblys, ramblinėjantis aplink, – kad ir ką tai reikštų, ir dar aibė herojų) priklauso ir berniukas, vardu Kristoferis Robinas: vaikas, kurį Milneʼas nusirašė nuo sūnaus.
Christopheris Robinas Milneʼas net karo apkasuose negalėjo apsiginti nuo auksaplaukio garbaniaus iš pasakų pasaulio.
Atrodo, na, ir kas gi čia tokio, ne tik tarp vaikų rašytojų populiaru knygų puslapiuose vaizduoti savo šeimos narius. Tačiau personažas ir jo prototipas taip susipynė, kad Christopheris Robinas Milneʼas net karo apkasuose negalėjo apsiginti nuo Kristoferio Robino, auksaplaukio garbaniaus iš pasakų pasaulio. Ir turbūt nenuostabu, kad ilgai nekentė ir tokio kraičio, ir savo vaikystės, kai pats nebežinojo, kas esąs: tėvo – gyvo žmogaus – sūnus ar tėvo – rašytojo – pasakos herojus.
Vardų magija
Rašytojas ir dramaturgas Alanas Alexanderis Milneʼas ir aukštuomenės panelė Dorothy Daphne de Selincourt susituokė 1913 m. Jaunikis dirbo populiariausiame britų humoro žurnale „Punch“, nuotaka buvo tuometinio vyriausiojo redaktoriaus Oweno Seamano krikšto dukra. (Beje, pasakojama, kad jos charakteris įkvėpė sutuoktinį sukurti Asilą Nulėpausį – ponas Milneʼas išnaudojo literatūriniam darbui visus po ranka buvusius šaltinius.)
Jaunavedžiai gyveno Londone gražiai ir laimingai – kaip pasakoje. Ir lygiai kaip pasakoje santuokinį džiaugsmą temdė vienintelis dalykas – jie neturėjo vaikų. Tik praėjus septyneriems metams po vestuvių svajonė išsipildė, tačiau ne taip, kaip tikėjosi: Dorothy gimė ne mergaitė, apie kurią abu svajojo, kuriai buvo sugalvoję vardą Rosemary ir net pripirkę nėriniuotų suknyčių, o sūnus.
Lyg tikėdamiesi, kad berniukas kaip nors taps išsvajotąja Rosemary, tėvai kurį laiką rengė jį mergaitiškais drabužiais, puoselėjo ilgus plaukus ir augino kaip dukrą.
Lyg tikėdamiesi, kad berniukas kaip nors taps išsvajotąja Rosemary, tėvai kurį laiką rengė jį mergaitiškais drabužiais, puoselėjo ilgus plaukus ir augino kaip dukrą. Tik vardą dėl visa ko davė berniukišką – net du vardus: kiekvienas išrinko savo variantą. Tačiau namuose vadino jį Billy ar Billy Moonu (vos pradėjęs kalbėti, mažylis taip iškraipydavo savo pavardę). Vėliau, suaugęs, jis teikė pirmenybę Christopheriui – tiesiog Christopheriui, kad nors taip atsiskirtų nuo personažo.
Milneʼų šeimoje vardų įvairovės netrūko. Ir ne tik kalbant apie žmones: kai mažyliui sukako metai, mama padovanojo jam pliušinį meškiuką ir jį praminė Edvardu, o paskui Pūkuotuku. (Sakoma, kad tai buvusi pirmoji ir paskutinė Dorothy dovana lūkesčių nepateisinusiam sūnui – iš esmės berniuką augino auklė Olive Rand. Tėvai net nepasivargino pakrikštyti vaiko.)
Kaip rašo A. A. Milneʼas „Pūkuotuko pasaulyje“: „Kristoferis Robinas kadaise turėjo gulbiną (o gal gulbinas turėjo Kristoferį Robiną – tiksliai negaliu pasakyti), kurį vadino Pūkuotuku. Tai buvo labai labai seniai, ir atsisveikindami mes pasiėmėme tą vardą, nemanydami, kad jis gulbinui dar kada galėtų praversti. Užtat kai Kristoferis Robinas gavo meškiuką ir meškiukas panoro turėti kokį nors nepaprastą vardą, Kristoferis Robinas iš karto pasakė, kad pavadins jį Mike Pūkuotuku.“
Mikė irgi turi savo kilmę: Londono zoologijos sode gyveno šiaurės lokys (jei tikėtume lietuvišku vertimu), o išties – lokė, jei tikėtume biografais. Mažasis Christopheris dievino ją ir visada pirmiausia eidavo prie narvo, kur gyveno jo bičiulė. Vėlgi, rašytojo žodžiais, štai tas lokys ar lokė ir vadinamas Mike: „Tas vardas baisiai tinka lokiams, tačiau visų juokingiausia, kad mes niekaip negalime atsiminti, ar Mikė buvo pavadintas Pūkuotuku, ar Pūkuotukas – Mike. Kadaise žinojome, bet jau užmiršome.“
Christopheris augo, jo žaislų kolekcija vis didėjo: tigras, paršelis, asiliukas... Visi jie po truputį persikėlė į pasakas, kurias Milneʼas pasakojo sūnui, o paskui – ir į knygas.
Christopheris prieš Kristoferį
1926 m. pasirodęs „Mikė Pūkuotukas“ iškart patiko skaitytojams ir Milneʼas vyresnysis akimirksniu tapo garsiu rašytoju. O jo sūnus Christopheris Robinas – publikos ir žurnalistų dėmesio objektu. Ir tai ne tik žodžiai: antai populiarus amerikiečių žurnalas „Parents Magazine“ tikino, kad šis šešerių anglas – toks pats garsus kaip to meto muzikos vunderkindas Yehudi Menuhinas ir jaunoji princesė Elizabeth, būsimoji karalienė Elizabeth II.
Drovus vaikis visai nenorėjo būti žvaigžde, juolab mokykloje iš jo šaipėsi, o mokytojai irgi išskirdavo garsaus rašytojo sūnų ir knygos herojų. Net studijuojant Kembridže, net Antrojo pasaulinio karo apkasuose Christopherį vis prašydavo pasakoti apie vaikystę ar padainuoti murmelę (jo paties žodžiais, ir po daugelio metų tai priversdavo jį susidrovėti, suspausti kumščius ir prikąsti lūpą). Suaugęs Christopheris Robinas Milneʼas galėjo tapti akademiku ar krautuvininku, bet milijonai vis tiek tikėjosi išvysti berniuką iš stebuklingos girios.
O dėl karo – iš pradžių Christopheris neperėjo medicininės atrankos ir prireikė tėvo protekcijos, kad į frontą veržęsis vaikinas būtų paimtas į Karališkąjį inžinerijos batalioną, kariaujantį Italijoje. 1942 m. vokiečiai bombardavo jų statomą tiltą, eilinis Milneʼas buvo sužeistas į galvą, paskui komisuotas, kilnotas po įvairias tarnybos vietas.
Pasibaigus karui, jis nebegrįžo studijuoti matematikos – panoro tapti literatu. Tačiau faktiškai tai buvo neįmanoma: leidėjai ir skaitytojai lygino jį su garsiuoju tėvu, aišku, ne Christopherio naudai. Ir, kaip jau sakėme, negalėjo susitaikyti, kad bemaž trisdešimtmetis vyras – ne mažasis Kristoferis Robinas. Suaugęs žmogus, o ne legenda.
Tuo metu Christopheris pirmą kartą viešai prabilo apie savo vaikystę („Mano tėvas nemokėjo nei žaisti su mažuoju sūnumi, nei prie jo prieiti, todėl susikūrė idealų berniuką knygos puslapiuose“) ir prisipažino nekenčiąs knygų, pavertusių jį publikos dėmesio objektu. Ar reikia sakyti, kad tai nepagerino tėvo ir sūnaus santykių? Galiausiai jie visai nutrūko: tėvai nepritarė Christopherio vedyboms su pussesere Lesley de Selincourt – ir dėl artimos giminystės, grėsusios nesveikais palikuonimis, ir dėl to, kad jo motina mirtinai pykosi su savo broliu, Lesley tėvu (jie nesikalbėjo ištisus dešimtmečius), ir piršo sūnui jo vaikystės draugę Anne Darlington. Bet Christopheriui reikėjo Lesley – jis buvo įsitikinęs, kad meilė išgelbėjo jį nuo beprasmės egzistencijos, kai esi garsus, bet nematai gyvenimo prasmės.
1948 m. pora vis dėlto susituokė. Mėgino įsitvirtinti Londone, tačiau po poros metų persikraustė į Dartmūrą, už gerų 350 km, ir atidarė knygyną. Christopheris Robinas kategoriškai atsisakė Milneʼo pinigų – procentų už kiekvieną parduotą „Mikės Pūkuotuko“ egzempliorių, ir šeima gyveno beveik pusbadžiu. Vyras kiek galėdamas stengėsi slėpti nuo kaimynų ir klientų, kad jis – tas berniukas (gerbėjai vis tiek išknisdavo šią informaciją ir tiesiog šturmuodavo knygyną), ir mėgino įrodyti, kad yra suaugęs žmogus, gyvenantis savo gyvenimą. Po kurio laiko knygynėlis pradėjo duoti pelną, Milneʼai lengviau atsiduso, o Christopheris pasijuto laisvas.
Mirti sapne
Jis keliskart aplankė sergantį tėvą, tačiau po jo mirties nė karto nebuvo susitikęs su motina. Dorothy tik mirties patale sutiko kartą priimti sūnų... Beje, artimieji, kategoriškai priešinęsi Lesley ir Christopherio santuokai dėl galimų apsigimimų, pasirodė teisūs: 1956 m. pasaulį išvydusi vienintelė jų dukra Clare gimė paralyžiuota.
Christopheriui Robinui teko mėginti įrodyti, kad yra geresnis tėvas, nei buvo jo paties gimdytojas: jis padarė viską, kad pagydytų mergaitę. Clare išmoko judėti, visą gyvenimą išsaugojo šviesų protą ir net vadovavo Clare Milne labdaros fondui, padedančiam vaikams, kenčiantiems nuo tokios pat diagnozės, kuri persekiojo ją.
Kai dukra paaugo, Christopheris Robinas paliko knygų verslą žmonai ir pamėgino dar kartą tapti rašytoju. Bet leidėjai nenorėjo jo originalių kūrinių – maldavo rašyti apie vaikystę, tėvus, mešką Mikę ir gulbiną. Galiausiai jis sutiko ir parašė tris autobiografines knygas. Jos pačiam tapo savotiška terapija: išdėstęs popieriuje priekaištus tėvui, kurio populiarumas rėmėsi vaikiškais sūnaus pečiais, jis tarsi atsikratė psichologinės naštos ir pagaliau užaugo. Žaislus, kurie buvo knygos herojų prototipai, Milneʼas padovanojo leidėjams (šie savo ruožtu perdavė juos Niujorko viešajai bibliotekai – ten jie dabar ir eksponuojami). Milneʼas paaiškino norįs, kad jį suptų daiktai, kurie jam patinka dabar, o ne tie, kurie džiugino senų senovėje.
Devintojo dešimtmečio pradžioje rašytoją vėl pradėjo persekioti skausmai – traumos palikimas, jis jau nebegalėjo kurti. Christopheris mirė 1996 m. – miegodamas. Ir taip ir nesužinojo, kad Clare galiausiai prisiteisė teisę į procentus, gaunamus parduodant vienas garsiausių XX a. vaikiškų knygų, kuriose pasakojama apie jos tėvo vaikystę. Kalbame apie išties milžiniškas pajamas: keturios Mikės Pūkuotuko istorijos (knygos skirtingose šalyse leidžiamos įvairiais formatais) išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, 1966 m. „Disney“ studija įsigijo teisę į ekranizacijas ir komercinius atvaizdus; galima būtų net surengti akistatą, kuris personažas: meškiukas Mikė ar peliukas Mikis, populiaresnis. O šį rudenį pasirodė filmas, atiduodantis pagarbą autoriaus šeimai: biografinė juosta taip ir vadinasi – „Sudie, Kristoferi Robinai“.