Pagaliau – viena iš „Mados infekcijų“, kurioje mažiau pretenzijų, o daug kokybiškos mados. Viena iš brandesnių „Infekcijų“, kurioje tai, kas ant modelių galvų, – ne daiktai, skirti šiaip jau nuobodžiai kolekcijai prastumti, o daiktai, turintys paskirtį ir net praktinę funkciją.
Berlyniška, pasak organizatorės Sandros Straukaitės, renginio atmosfera – tarsi betoninis dešimtojo dešimtmečio pogrindis: seksuali, agresyvi, pritvinkusi rūgščių spalvų, skulptūriškų siluetų, nuvarvėjusio tušo, prakaito po odiniais drabužiais ir apokaliptinės prabangos. Tad traukinys, vežęs žiūrovus į ne visai glamūrišką Naująją Vilnią, bei Dūmų fabriko erdvės gal ir atrodo studentiškai, bet aktualesnės renginio vietos ir koncepcijos, iliustruojančios moderniosios mados judesius per globalinę suirutę, nesugalvosi.
Turint omenyje niaurias dešimtojo dešimtmečio tendencijas ir karantiniškai kūrybiškus pasaulio mados savaičių kolekcijų pristatymus, lietuviškoji „Mados infekcija“ spėjo į tendencijų traukinį. Tai nenorom primena, kad apribojimai ir rėmai – galingas kūrybiškumo variklis.