Besityčiojantiems iš įstrigusių Dubajuje – žinomos lietuvės kirtis: „Natūrali atranka? Įstrigti galima ir Šventojoje“
Irano ir Izraelio bei JAV konfliktas paveikė ne tik juos pačius, bet ir artimųjų rytų šalis. Daugybę lietuvių gyvenančių Dubajuje ir kitose artimose šalyse nori iš ten išvykti, tačiau neturi tam galimybių, tad ieško pagalbos, kiti tuo tarpu juos kritikuoja ir tikina, kad tai pačių įstrigusiųjų problemos. Rašytoja bei žurnalistė Jurga Baltrukonytė kritikams turi priverčiantį susimąstyti atsaką.
Apie pastarųjų dienų aktualijas J.Baltrukonytė prakalbo socialiniame tinkle „Facebook“. Ji aštriai patraukė per dantį tuos, kurie kritikuoja keliaujančius ir pabrėžė, kad sudėtingose situacijos būtina palaikyti vieniems kitus.
Įrašu rašytoja sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„Natūrali atranka?
„Jei jie skrenda į septynių žvaigždučių viešbučius, tegul patys ir gelbėjasi. Prieš tai kėlė prabangias nuotraukas su maudymukais, o dabar – gelbėkit, gelbėkit!“
„Tegul ir lieka tame Dubajuje ar emyratuose, ką norėjo, tą ir gavo.“
Juk planuojantys keliones apie karo veiksmus net nenujautė! Negana valdžios nusišvilpimo į ekstremalią situaciją, pramušė ir komentatorių dugnas.
Įstrigti galima ir Šventojoje, mediniame namelyje, einant į lauko tualetą ir įlūžtant su visomis grindimis (man taip nutiko vaikystėje Juodkrantėje).
Potvynio zonoje.
Ligos patale, nors ką tik kėlei nuotraukas, kaip rūkei cigarą ir gėrei margaritas ant vandenyno kranto.
Miške, kai išėjai grybauti, tik pamiršai, kad sergi Alzhaimeriu.
Ant ledo lyties, kai žvejodamas gyvenimo žuvį nepastebėjai, kaip ledo gabalas nuskilo ir nuplaukė...
Įstrigti įmanoma daug kur ir žinojimas, kad net jei valstybė apsidirbs iki kaklo, bus žmonės, kurie palaikys, užjaus, skambins visais varpais ir jei gali – padės, tas jausmas tampa šiokia tokia sudedama laimės dalimi, dėl kurios atsibudę šypsomės.
Mes esam žmonės, iš kurių burnų nekrinta rupūžės (nors jos visai mielos ir naudingos gamtai.)
Tokie komentarai apie septyniose žvaigždutėse įstrigusius kalba tik viena – rašančių neregėtą pavydą keliaujantiems.
Pavydas yra normali būsena, ją visi esame patyrę, bet kartais pavydas tampa akmeniu po kaklu, neleidžiančiu patiems pajudėti iš savo išsikastos duobės.
Tie brangiai įstrigę yra tik lašas jūroje, greičiausiai jie išsikapstys patys, galite nesirūpinti, dalis jau parskrido per aplinkui, už savo pinigus ir brangiai, jų istorijos tik plačiau parodo bėdą – gelbėti niekas neskuba.
Turbūt niekas dabar nenorėtumėme atsidurti ten, kur vyksta bilietų gaudymo varžybos.
Ir ta bloga emocija, kad kažkas iš mūsų, nuostabios atjausti linkusios tautos, atrenka, ką gelbėti ir ko ne, kam įgelti skaudžiausiai, yra visai ne laiku.
Ir prašau, praneškit man, kada atskrenda tas stebuklingas valdžios siųstas lėktuvas evakuacijai, – manęs klausinėja likę karo veiksmų zonoje“, – rašė J.Baltrukonytė.
+20