Bestselerių autorius Robertas Seethaleris: „Jau dvidešimt metų esu emigrantas iš Vienos“
Iš Austrijos kilęs ir Berlyne gyvenantis Robertas Seethaleris, vienas populiariausių mūsų dienų germanų rašytojų, pasimatymą paskyrė savo mėgstamoje Berlyno kavinėje „Monsieur Ibrahim“, Kreuzbergo rajone. Roberto Seethalerio bestseleriais tapę romanai „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“ – jau kuris laikas tarp skaitomiausių ir Lietuvoje.
Pasiūlydamas susitikti būtent šioje kavinėje, jūs man priminėte Briuselyje gyvenančio prancūzų rašytojo Érico Emmanuelio Schmitto ekranizuotą romaną „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“…
Nemanau, kad ši kavinė turi ką nors bendra su minimu kūriniu. Neteko susidurti nei su Schmittu, nei su jo kūryba. Ir net filmo neteko matyti. Susitikimo vietą pasiūliau labai spontaniškai ir praktiniais sumetiniais: kadangi po interviu eisiu pasitikti iš mokyklos grįžtančio sūnaus, o ši kavinė yra pusiaukelėje tarp jos ir mano namų, šios dienos mano „logistika“ gana elementari.
Duoti interviu – man pats sunkiausias darbas, todėl, pasitaikius mažiausiai galimybei, stengiuosi jų išvengti. Metams bėgant, pradedu vis labiau vengti didesnių susibūrimų ir viešumo apskritai. Štai po kelių dienų teks važiuoti į Hamburgą, kur aštuonis šimtus žiūrovų talpinančioje teatro salėje (planuojama, kad ji bus pilna, nes kažkodėl visada susitikti su manimi ateina minios žmonių) pristatysiu naują savo romaną „Laukas“ (vok. „Das Feld“). Jau dabar gyvenu tuo nerimu ir tam tikros rūšies diskomfortu, tačiau privalau save įveikti, nes įsipareigojimai leidėjams yra labai rimti. Pagaliau, prieš tapdamas rašytoju, žinojau, kad labai greitai pasidarysiu viešas asmuo. Taigi viskas įvyko niekam neverčiant – mano paties noru. Tiesiog netikėjau, kad pirmoji knyga „Visas gyvenimas“ (vok. „Ein ganzes Leben“) taps tokia populiari visame pasaulyje, – maniau, parašysiu istoriją, kuri palies nedidelę dalį sociumo – bendraminčius ir panašios kaip mano pasaulėjautos žmones.
Mobiliajame telefone turiu išsisaugojęs internete aptiktą iliustraciją, kur perpildytame viešajame transporte vienas žmogus skaito knygą, o visi kiti įnikę žvilgsniais į išmaniųjų telefonų ekranus.
Tai – mūsų realybė, ją išgyvenu kiekvieną dieną, kai devynmetį sūnų Leo metro lydžiu į kokį nors būrelį. Žmonės, neršiantys vien tik trumpalaikį malonumą ar trumpalaikę sensaciją keliančių vaizdų pasaulyje, panašūs į zombius. Jie būna praradę ir laiką, ir saiką, netgi pamiršę erdvę, kurioje tuo metu yra, tačiau du ekrano spustelėjimai nykščiu, ir vaizdai dingsta, galvose lieka kakofonija ir įdirgintos smegenys. Nesakau, kad nuo tokio pasaulio reikia bėgti, neturiu recepto, kuris garantuotų sėkmingą pabėgimą, tačiau kelti klausimą, kaip tą iš interneto plūstančią informacijos laviną dozuoti, tiesiog būtina. Esame už tai atsakingi. Nesu toks senamadiškas – su malonumu naudojuosi informacinėmis technologijomis, tačiau labai tramdausi ir labai sąmoningai reglamentuoju buvimo internete laiką. Taip pat nesu jokio socialinio tinklo vartotojas ir toks nusistatymas taupo laiką ir saugo vaizduotę nuo erozijos. Gyvenimo internete mes kaip reikiant dar nemokame vertinti ir bijome vertinti, nes atsikratę jo priklausomybės jausimės labai vieniši, o iš tikrųjų ta priklausomybė yra tokia pat smegenų liga, kaip ir kitos visiems mums žinomos priklausomybės.
Esate austras, o gyvenate Berlyne. Kodėl?
Jau dvidešimt metų esu emigrantas iš Vienos (juokiasi). Tačiau, cituojant Hermanną Hesse, „tėvynė visada yra pačiame žmoguje“. Gal ir galėčiau, kaip mano knygos „Visas gyvenimas“ herojus Andrėjas Egeris, gyventi vienišas Alpėse (jis savo namus palieka tik kartą gyvenime, kai yra šaukiamas į karo tarnybą), kur pažinčiau kiekvieną slėnį ar viršukalnę, būčiau sėslus ir nekalbus, – ir visa tai gal ir atitiktų mano prigimtinį charakterį, tačiau turiu ir kitokią savo asmens pusę – man reikia šurmulio ir miesto triukšmo. Tėvynė ir vieta, kurioje gimei ir užaugai, nebūtinai turi sutapti. Tai labiau jausmas, kai gali pasakyti: „Man čia labai gera, niekur kitur taip nesijaučiu esantis savimi.“ Ir tėvynė nebūtinai turi asocijuotis vien tik su teigiamomis emocijomis: kai minėtas mano herojus Egeris, grįžęs iš Antrojo pasaulinio karo, savo gimtinę randa paliestą civilizacijos vėjų, jis nebesijaučia esantis tėvynėje. Istoriškai (daugiau nei tris šimtus metų) priimta visiems į Berlyną atvykusiems emigrantams pirmiausia apsistoti Kreuzbergo rajone: dar XVIII amžiuje, persekiojami religinių įsitikinimų, čia prieglobstį rado prancūzai, vėliau čekai, o griuvus Berlyno sienai – Rytų europiečiai, ypač lenkai, taip pat kubiečiai, vietnamiečiai... Vakarinėje šio rajono dalyje – Berlyno galerija, Žydų muziejus ir Martino Gropiaus Bau vaizduojamojo meno muziejus, tačiau vos pasuki į Oranien gatvę, iškart patenki į kitokį Berlyną – miestą, kuriame visas pasaulis su savo kultūromis, subkultūromis ir virtuvių kvapais: nuo Turkijos iki Vietnamo. Būtent čia, kur Berlynas kažkada skyrėsi į Rytų ir Vakarų (vis dėlto Kreuzbergas liko vakarinėje dalyje), nusistovėjo alternatyvaus gyvenimo tradicijos, iš čia kilo ir pirmieji skvoteriai. Tačiau per dvidešimt metų mano rajonas ženkliai pasikeitė. Tiesą sakant, per tą laiką aš ir pats labai pasikeičiau.
O Viena? Ar ji irgi taip pasikeitė, kad kaskart grįžęs nesijaustumėte esantis tėvynėje?
Vieną ir Austriją apskritai lankau gana dažnai, tad laikas tokio atotrūkio, kad jausčiausi grįžęs į svetimą šalį, nepadarė. Tiesa, mano vaikystės Viena buvo be galo pilkas miestas, neką gražesnis už buvusį Rytų Berlyną. Žinau, jums tai skamba labai paradoksaliai, nes Austrijos sostinę įsivaizduojate kaip blizgantį saldainių popieriuką, kaip disneilendą – su rinkodaros objektu tapusiu Mozartu, grakščia opera, koncertų salėmis, muziejais, parkais, tvenkiniais, dailiai įpakuotais „Mozart“ saldainiais… Kiekvienas pasaulio didmiestis savo kultūros objektus yra pavertęs rinkos fetišais, taigi ir Viena – ne išimtis. Mano vaikystėje tokio įspūdžio, blizgančios Vienos įspūdžio, nebuvo. Juolab kad esu kilęs iš darbininkų sluoksnio: senelis šlavė gatves, močiutė plovė indus, o tėvas dirbo dujų įmonėje. Lankiau silpnaregių mokyklą, nes nuo mažens turėjau prastą regėjimą, tik dabartinė medicininė optikos industrija situaciją pakeitė į gera. Negana to, Austrija – labai konservatyvi ir puritoniška šalis: prisimenu, paauglystėje bendraamžiai vokiečiai skaitydavo muzikinį žurnalą „Bravo“, tačiau mums, austrams, jis buvo uždraustas kaip nepadorus. Taigi Berlynas, nors ir nebuvo vizualiai už Vieną gražesnis, niekada neatrodė kaip disneilendas, tačiau Vokietijos sostinės atvirumas, architektūrinis neužbaigtumas, tvyrantis jausmas, kad gyveni dideliame dideliame lofte, turi daugiau paslapties ir savito grožio. Berlynas leidžia jaustis laisvam ir todėl man čia gyventi labai jauku.
Iš pradžių kalbėjote, kad viešumas vargina ir kad mieliau vengtumėte net ir šio interviu, tačiau dar vienas paradoksas – iš profesijos esate aktorius, vaidinantis ir teatre, ir kine. Atrodytų, nieko viešiau nė būti negali…
Mano gyvenime daug prieštaravimų. Dėl savo silpnaregystės anksčiau visada labai drovėjausi žvelgti žmonėms į akis, vengdavau susidurti žvilgsniais, matyt, nesąmoningai manydamas, kad jie iš akių perskaitys mano mintis, o aš to galbūt negalėsiu padaryti, nes jų žvilgsniai man atrodys blausūs. Ilgainiui supratau, kad nieko nėra intymesnio už akių susidūrimą tête-à-tête. Turbūt mane veikė kažkokia jėga, kuri stūmė ir skatino įveikti žvilgsnių drovumą, ir todėl tapau aktoriumi, nors beveik visą aktorystės karjerą aš gėdijausi būti scenoje. Štai kai mudu kalbamės, tam tikrais momentais mes galime nudelbti akis žemyn ar pasukti žvilgsnį į šoną, tačiau kai į tave įbestos kelių šimtų žmonių akys, jausmas – ne pats maloniausias ir visada trikdantis. Šitaip kankinausi penkiolika metų ir kai supratau, kad scenos baimės nugalėti nepavyks, kad ne aš ją valdau, o ji mane, tada pradėjau rašyti. Taip, ir aktorius, ir rašytojas turi tą patį instrumentą, o gal ginklą – tekstą, tačiau pirmasis privalo publikai parodyti dar ir savo kūną, kai kada net apnuogintą, – štai čia man ir yra esminis skirtumas. Kadangi esu prastai matantis, gyvenu savo susikurtų vaizdų pasaulyje ir telieka tuos vaizdus užrašyti, taigi rašytinis tekstas, kitaip nei sakytinis, suteikia daugiau anonimiškumo ir leidžia truputį pasislėpti. Tiesa, iki šiol dar filmuojuosi kine, tačiau jis net nelygintinas su teatru: šis reikalauja atsiduoti publikai kūnu ir siela „čia ir dabar“, o kine atsiduodi tik priešais tave nustatytai kamerai, kaip kokiam robotui, ir tada nereikia viešai išnuoginti savo sielos. Jei įsijautęs ir apsinuogini, tavo vienintelis teisėjas yra kamera, na, dar kažkur šalia stovintis režisierius, kiti filmą kuriantys žmonės, tačiau jie – „kažkur“. Šiandien dramos aktoriaus vaidmuo man lieka vieninteliu atveju – kai susitinku su skaitytojais, pristatau savo knygas ir skaitau jų ištraukas. Tekstas čia atlieka magišką funkciją: jis veikia ir kaip skydas nuo minios, ir kaip jungiklis su minia. Sakau „minia“, tačiau labiausiai vertinu mažą auditoriją kokioje nors nedidelėje bibliotekoje: kamerinė aplinka visada jauki. Tačiau ir čia leisiu sau paprieštarauti: nedidelėje aplinkoje kartais jautriau jaučiu susmigusius publikos žvilgsnius nei didelėje salėje.
Tarkime, nebevaidindamas teatre, o tik rašydamas istorijas, jūs tarsi pasislėpėte nuo viešojo gyvenimo, tačiau knygose veikiančių personažų juk neįmanoma izoliuoti taip, kad jie nebūtų jūsų alter ego.
Nesvarbu, ką tu rašysi, nesvarbu, kokiu lygiu mistifikuosi situacijas ar personažus, – vis tiek rašai apie save. Vaizduotė – puikus ginklas atriboti savo asmenį nuo herojaus, nesusitapatinti su juo, pabėgti nuo savo biografijos, tačiau kad ir kiek užsidėtum kaukių, rašydamas prieini prie tam tikros ribos, prie tam tikrų situacijų, kai pagauni, jog rašai šimtu procentų apie save: niekur nedingsi – vis dėlto žodžiai, minčių fragmentai skaptuojami iš širdies. Negalėčiau pasakyti, kiek procentų Andrėjas Egeris („Visas gyvenimas“) ar Francas Huchelis („Tabakininkas“) turi manęs, bet šių protagonistų introvertiškumas, tam tikras nutolimas nuo realaus pasaulio yra visiškas mano alter ego. Nors gyvenu Berlyne, esu visiškai anticivilizuotas žmogus – nesinaudoju net skalbimo mašina, jos nė neturiu. Kai į svečius ateina sūnus, pakepu žuvų pirštelių – Leo sako, tai vienas skanesnių jo patiekalų. Štai ir atsakymas, kad neprivaloma būti virtuvės virtuozu. Berlynas, ypač Kreuzbergo rajonas, siūlo tiek pasaulio kvapų ir skonių, kad su maisto produktais vienišam rašytojui neverta užsikuisti namuose… Gyvenu saldumynais. Ir nesportuoju. Jei regėjimas ir akių sveikatos būklė leistų, gal tai ir daryčiau, tačiau „gal“… Kita vertus, kai rašau apie save, pasakoju ne tik tai, ką esu patyręs, – labiau tai, ką norėčiau patirti, ko nedrįsčiau patirti, ką net mintimis baugoka prisileisti. Neišsipildžiusi svajonė visada svaigesnė, labiau masinanti už tą, kurios jau nebevadini svajone. Nėra pasaulyje didesnio stebuklo už žmogaus (man – sūnaus Leo) gimimą. Jis sumaišo visus jausmus: meilę, džiaugsmą, užgriuvusią atsakomybę, ateities nerimą… Kai naujagimį pirmąkart paėmiau ant rankų, pats pasijutau nebe vaikas, pasijutau pagaliau užaugęs vyras, nors manyje dar ilgai grūmėsi tas nesubrendėlio amžius. Sunku suprasti, kad taip gali jaustis vyras, kuriam jau 43-eji (tiek man buvo, kai gimė Leo). O mažesnių stebuklų atrandu, kai, gilindamasis į save, klausiu savęs: kas liko iš mano praėjusių dienų, į ką jos pavirto? Labiausiai jaudina maži dalykai, akimirksniai, užsifiksavę blyksniai, pavyzdžiui, ranka mojantis tėvas mums atsisveikinant ar nueinančio sūnaus nugara… Mūsų atmintis bejėgė atkurti visus epizodus, todėl, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi, jie taip stipriai veikia. Pats patraukliausias dalykas – herojų lūpomis kalbėti apie įvairias baimes, nerimą; man tai it koks psichoterapijos seansas, tarsi savo būsenas atverčiau artimiausiam žmogui. Šiuo metu atsiveriu jums. O jūs pats galėtumėte man būti atviras ir pasakyti, kodėl su manimi darote šį interviu, jei bendradarbiaujate su moterų spauda? Ar pusamžis vokiečių rašytojas gali būti įdomus jūsų jaunoms skaitytojoms (juokiasi)?
Ir be sociologinio tyrimo galiu drąsiai teigti, kad Lietuvoje turite nepalyginti didesnę moterų skaitytojų auditoriją nei vyrų: vien jau ko vertas Andrėjo Egerio likimas, dėl kurio ne viena skaitydama šluostėsi sudrėkusias akis…
Vadinasi, jūsų skaitytojos labai jautrios. Nors rašydamas istorijas siužetą kuriu kelių dešimtmečių senumo fone, tačiau tai, ką patiria herojai, kaip jie tas patirtis išgyvena, yra aktualu ir šiandien. Interneto ir robotizacijos amžiuje, kad ir kaip jis mus imtų versti fragmentiškomis būtybėmis, kad ir kaip keistų požiūrį, pavyzdžiui, į gyvybę ar mirtį, dar jokios industrijos ir technologijos jausmų nesunaikino ir niekuo kitu nepakeitė: mes mylime ir nekenčiame, džiaugiamės ir liūdime, juokiamės ir verkiame. Mano drovusis uždaruolis Egeris savo mylimajai pasiperša kalnuose fakelais įžiebdamas jos vardą, bet negi jūs ko nors panašaus nesutinkate šiandien? Negi interneto tinklais pasiųstas meilės prisipažinimas nerodo žmogaus drovumo? Iš meilės esu pridaręs šimtus nesąmonių, priėmęs pačių neracionaliausių sprendimų. Niekas kitas taip neapduja žmogui proto kaip meilė! O kiek dėl jos nužudoma?! Beje, Vokietijoje yra knyga, kuri taip ir pavadinta, – „Meilės nesąmonės“: daugelis ten aprašytųjų galėtų priklausyti ir man. Gražios nesąmonės du žmones daro laimingus, blogos – priartina prie skyrybų. Esu patyręs ir šias, todėl šiuo metu rūpestis, dėl kurio matau didelę buvimo šiame pasaulyje prasmę, yra sūnus. Nors Leo gyvena pas savo mamą, buvusią mano žmoną, tačiau nėra dienos, kad mudu nesusitiktume ir ko nors įdomaus neveiktume. Nes šiaip gyvenime nieko nedarau: tik vaikštau ir svajoju – toks mano darbas. Nieko nėra tobulesnio už vienatvę. Nėra geresnės paguodos už tylą. Anksčiau mėgau ilgai klausytis muzikos, bet, laikui bėgant, man jos reikia vis mažiau ir mažiau – šiandien pakanka dviejų gerų kūrinių per dieną. Jei skamba Bachas, gali būti ir trys. Rašyti? Nekenčiu, labai nekenčiu šito proceso, laimei, jis mane ištinka labai retai, todėl visos mano knygos labai plonos ir, įsivaizduoju, jūsų skaitytojos jas nesunkiai įveikia per vieną vakarą (juokiasi). Tiesą sakant, ir kalbėti daug nemėgstu – net nežinau, kodėl mes taip ilgai plepame? Man labai nepatinka, kai kas nors klausinėja, bet kai jūs lietuviškai klausiate, atrodo, kad dainuojate, taigi jūsų klausimų klausiausi kaip dainų (kvatoja).