Beveik karjerą kainavusio „Pompidou“ architekto pėdsakai Vilniuje: Richardo Rogerso istorija

Florencijoje britų–italų šeimoje gimusį R.Rogersą architektūra lydėjo nuo pat vaikystės. Jo tėvas buvo garsaus žydų kilmės architekto Ernesto Rogerso pusbrolis, o mama – kilusi iš architektūros tradicijas puoselėjusios Triesto šeimos. Nors šeima planavo savo ateitį Italijoje, šalį užliejusi Benito Mussolinio atnešta fašizmo banga privertė šeimą prieglobsčio ieškoti Didžiojoje Britanijoje

„Gyvenimas persijungė iš spalvoto į nespalvotą“ – savo patirtį apie spalvingą Florenciją pakeitusį šaltą ir ūkanotą Londoną prisiminė architektas. Maža to, vaikystę temdė ir mokymosi sunkumai. Nediagnozuota disleksija trukdė skaityti bei įsiminti medžiagą, o dažnai likdamas paskutinis klasėje, jis kentė depresiją ir vienatvę. Tik gerokai vėliau, kai disleksija buvo nustatyta jo sūnui, suprato tikrąją savo sunkumų priežastį.

Akademiniai sunkumai R.Rogersui tapo tikru naujų gabumų akseleratoriumi – išlavino erdvinį suvokimą, gebėjimą mąstyti struktūriškai ir kūrybiškai. Šie bruožai vėliau tapo jo vizionieriškos architektūros pagrindu, o kartu su kosmopolitiška pasaulėžiūra ir jautrumu socialiniam teisingumui formavo būsimą architektą.

Architektu būti neplanavo

Pirmasis praktinis R.Rogerso susitikimas su architektūra įvyko Trieste. Po studijų kūrybinių menų universitete jis nusprendė atlikti karinę tarnybą, o laisvalaikiu dirbti E.Rogerso – vieno iš garsaus Milano dangoraižio „Torre Velasca“ autoriaus – biure. Manydamas, kad nėra gabus mokslams, architektu būti planų jis neturėjo, bet ši patirtis įkvėpė ir grįžęs į Londoną įstojo į Architektūros asociacijos mokyklą.

Studijų metais R.Rogersas išsiskyrė entuziazmu, nors ne visada nuoseklumu. Pirmieji jo darbai buvo įvertinti kaip „chaotiški ir neišraiškingi“. Tačiau baigiamasis projektas – specialiųjų poreikių vaikų mokykla Velse, sukurta su mokinių įsitraukimu – sulaukė pripažinimo.

R.Rogersas siekė modernesnio požiūrio į architektūrą, kurio tuo metu Didžiojoje Britanijoje trūko. Todėl gavęs stipendiją ir rekomendacijas išvyko studijuoti į Jeilio universitetą JAV, kuris tuo metu buvo vienas inovatyviausių architektūros centrų. Jame studijas baigė tokie architektūros grandai, kaip modernizmo sinonimu tapęs Paul Rudolph ar Bauhauso tradicijas puoselėjantis Josepas Lluísas Sertas.

Studijos pažymėjo naują erą R.Rogerso profesinėje kelionėje – technologijų integracija į architektūrą, konstrukcijų atvirumu ir erdvių lankstumu tapo jo skiriamuoju bruožu bei naujos architektūros šakos pradžia.

Pradėjo naują architektūros kryptį

Po studijų JAV R.Rogersas trumpam pasinėrė į San Francisko architektūros biuro ritmą, bet greitai suprato, kad įgyvendinti kieno nors kito vizijas – ne jam. Grįžęs į Londoną, jis kartu su Jeilyje sutiktais architektais – Normanu Fosteriu, Su Brumwell ir Wendy Cheesman – įkūrė „Team 4“ studiją.

Pirmasis ambicingas studijos bandymas pastatyti britų reklamos pionieriaus ir meno kolekcininko Marcuso Brumwello (S.Brumwell tėvas – aut. past) namus virto skausminga patirtimi. Statyboms užsitęsus studija buvo ant bankroto ribos, beveik bankrutavo ir R.Rogerso šeima, o pats M.Brumwellas taip įsiskolino, kad buvo priverstas parduoti Piet Mondrian tapybos kūrinį, kad galėtų baigti statybas.

Tačiau pripažinimo laukti ilgai neteko, nes dar tais pačiais metais „Reliance Controls“ gamykla Swindone sulaukė visuotinio pripažinimo, tačiau taip pat viršijo biudžeto rėmus. Net ir po aplankiusio pripažinimo „Team 4“ neatlaikė tvyrojusios finansinės įtampos ir pragmatiškojo N.Fosterio bei vizionieriškojo R.Rogerso asmenybių kovos ir iširo.

Iškart po studijos griūties R.Rogersas kartu su S.Brumwell iš šaldytuvų plokščių sukūrė modulinį namą „ZipUp House“. Nors projektas liko neišvystytas, jo ryškus geltonas modulis ant rožinių kojų dešimtmečiais puošė architekto biuro fojė, simbolizuodamas ankstyvąjį „high-tech“ stilių.

Būtent „Team 4“ studija ir buvo „high-tech“ krypties pradininkai. Ji pakeitė modernizme figūravusį „forma prieš funkciją“ principą ir tapo „funkcija turi tarnauti žmogui“ judėjimo ašimi. Architektūra rėmėsi atviromis plieno ir stiklo konstrukcijomis, moduline logika, ryškių spalvų kodavimu ir suteikė pastatams naują – „mašinos“ estetiką.

„Pompidou“ – juodoji karjeros dėmė, kurios dabar pavydi visas pasaulis

R.Rogerso karjeros lūžis įvyko 1971 m., kartu su Renzo Piano laimėjus tarptautinį konkursą naujam kultūros centrui tuščioje Paryžiaus Plateau Beaubourg aikštėje. 1977 m. atidarytas „Pompidou“ centras šokiravo iš karto: fasadą puošė ne rajono pastatams būdingas renesansas ar barokas, o vamzdžiai, eskalatoriai ir kitos konstrukcijos. Lyg to būtų maža, išorines sienas dengė ir pagal funkciją – mėlynai orui, žaliai vandeniui, geltonai elektrai, raudonai žmonių judėjimui – nudažytos komunikacijos linijos.

Tuo metu ši vizija sukėlė tikrą kultūrinę audrą. Paryžiaus spauda jį vadino „naftos perdirbimo gamykla miesto širdyje“ ir „spalvotu monstriuku“, o garsūs kritikai teigė, kad jis iš esmės „nesiderina su civilizuotu miestu“. Architektas vėliau prisipažino, jog dvejus metus po projekto niekas nenorėjo jo samdyti – „niekas nenorėjo dar vieno „Pompidou“ centro“.

Tačiau visuomenės reakcija buvo priešinga kritikų prognozėms: per pirmus metus pastatą aplankė apie 7 mln. žmonių – daugiau nei Luvrą ir Eifelio bokštą kartu sudėjus. „Pompidou“ centras tapo mėgstama viešąja erdve, o R.Rogersas – architektūros ikona.

Šis projektas prisidėjo formuojant ir R.Rogerso architektūrinį identitetą: lengvesni, lankstesni pastatai, minimalios konstrukcijos, maksimalus erdvės ir šviesos pojūtis, energijos taupymas bei technologinis didingumas – idėjos, kurias puoselėja jo įkurta „Richard Rogers Partnership“ (dabar – RSHP).

Po netikėtos projekto sėkmės R.Rogersas išplėtė „high-tech“ krypties architektūrą visame pasaulyje. Jo darbai apima „Lloyd’s“ ir „Leadenhall“ pastatus Londone, „Millennium Dome“, Madrido Barajaso oro uosto terminalą 4, vieną iš naujųjų Pasaulio prekybos centro pastatų Niujorke ir Europos Žmogaus Teisių Teismo būstinę Strasbūre.

Per karjerą R.Rogersas pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų: Pritzkerio premiją (2007 m.), RIBA karališkąjį aukso medalį (1985 m.), „Praemium Imperiale“ (2000 m.), AIA aukso medalį (2019 m.). 1991 m. gavo riterio titulą, o 1996 m. tapo Lordų Rūmų nariu kaip Riversaido lordas Rogersas. Jo vadovaujama RSHP studija yra laimėjusi daugybę apdovanojimų, įskaitant dvi Stirlingo premijas – prestižiškiausią Didžiosios Britanijos architektūros apdovanojimą.

Pėdsakai Vilniuje

R.Rogerso architektūrinis jautrumas ir gyvenimo filosofija atsispindės sostinės Konstitucijos prospekte statomame verslo centre „Sąvaržėlė“, rašoma pranešime spaudai. Tai pirmasis R.Rogerso įkurtos studijos RSHP projektas Baltijos šalyse, kuriame jaučiamas legendinio architekto vizijos įgyvendinimas.

Projekte R.Rogerso braižas matomas kiekviename architektūriniame ir inžineriniame sprendime: stiklas, plienas ir atviri inžineriniai elementai ne tik laikys pastatą, bet ir taps estetinėmis detalėmis, suteikiančiomis jam gyvybės ir dinamikos. Pastatas atveria miestui „high-tech“ stiliaus mechanizmų vidų, leidžiant praeiviams stebėti, kaip inžinerija susitinka su architektūra.

Kiekviena detalė – nuo struktūrinių kolonų iki fasado modulinių elementų – įgyvendina R.Rogerso viziją, kad pastatai turi būti ne tik funkcionalūs, bet ir įtraukiantys, dialogą su aplinka užmezgantys kūriniai.