Billas Gatesas: kodėl jis nevaldo pasaulio?

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Jis šnekėjo rimtai – lygiai taip pat rimtai, kaip prieš penkerius metus TED pranešime pabrėžė, jog ateinanti didžioji žmonijos grėsmė – ne branduolinė katastrofa, o dešimtis milijonų pražudysianti pandemija, kuriai mes visiškai nepasirengę. Nei pranašiška, tikriau – prognozėmis ir įžvalgumu paremta kalba, nei daugiau negu dosni parama veiklioms labdaros iniciatyvoms, nei racionalūs motyvai priešininkų neįtikino. Tam tikroms, sakykime taip, paranojiškoms visuomenės grupėms Gateso vardas – it du raudoni skudurai buliui, ne akmenėlis, o visas Puntukas bate. Aišku, žmogus, kurio turtas vertinamas per 105 milijardus dolerių (93 milijardus eurų), suteikia priežasčių būti nemylimas. Juolab kai gebėjimas auginti pinigų medį eina iš kartos į kartą – dar jo senelis Jamesas Willardas Maxwellas buvo Nacionalinio miesto banko prezidentas ir vienas iš kūrėjų. Daugiau nei pakanka dingsčių užmesti akį į tokio nepaprasto personažo biografiją, apipintą mitais ir melagienomis.

Dinastija

Billas – trečiasis Gatesų dinastijos atstovas po senelio ir tėčio, taip pat žinomo verslo advokato ir filantropo. Williamui Henry Gatesui vyresniajam šį rudenį sukaks devyniasdešimt penkeri, ir nors porą metų serga Alzheimerio liga, jis tebėra Vašingtono universiteto futbolo komandos rėmėjas, dalyvauja šeimos iškilmėse. Šviesaus atminimo mama Mary Maxwell Gates – mokytoja, vėliau – pirmoji moteris, įėjusi į „First Interstate“ banko direktorių tarybą bei įtakingos ne pelno organizacijos „United Way“ vykdomąjį komitetą ir net kurį laiką jai vadovavusi – taip pat pirmoji. Atrodo, šioje šeimoje paveldimas ne tik polinkis skaičiuoti pinigus (mama – irgi bankininko dukra), bet ir širdies dosnumas. Be kita ko, naudingas dosnumas: filantropija – palanki terpė reikiamoms pažintims megzti. Pavyzdžiui, dirbdama „United Way“ ponia Gates ir susipažino su tuometiniu IBM vykdomuoju direktoriumi Johnu Opeliu, o vėliau pristatė nuo vaikystės besidomintį kompiuteriais sūnų.

Trylikos vaikis jau parašė pirmąją programą – „Kryžiukų ir nuliukų“ kompiuterinę versiją

Trylikos vaikis jau parašė pirmąją programą – „Kryžiukų ir nuliukų“ kompiuterinę versiją. O kai su draugais įsilaužė į pamokų tvarkaraštį reguliuojantį kompiuterį, sugalvoti bausmę buvo nesunku – visai vasarai jiems uždraudė prisiartinti prie įrenginio.

Patarimas pomėgį paversti pinigus nešančia veiklą ir sunkiai nebedirbti – genialus, bet iš pradžių reikia atrasti tą pomėgį. Jei jo nėra, net bankininkų dinastija nepadės tapti kietam. O žinia, kad Gatesas po dvejų studijų metų paliko Harvardo universitetą ir atsidėjo savo bendrovės idėjai, nė kiek nepalengvins ateities to, kas po pirmo semestro išlėkė iš kuklesnės mokslų vietos. Beje, 2007 metais diplomą jis vis dėlto gavo – kartu su daktaro laipsniu.

Lygiai taip pat Gateso ir pora metų vyresnio jo draugo ir bendražygio Paulo Alleno 1975 metais įkurtos bendrovės „Microsoft“ sėkmės analizė vargu ar padės norintiems nusikopijuoti jų strategiją. Nes, be gerų smegenų, ateities vizijos, gebėjimo darbuotis alkūnėmis, prireikus pastumti draugus ir gerai panaudoti varžovų idėjas, dar reikia įtakingos mamos, pažįstančios reikiamų žmonių. Pinigų stygiaus iš principo nepažįstanti šeima ir rūpestingas, tinkamą pavyzdį rodantis tėvas – irgi į tą pačią taupyklę. Ir apskritai sėkmė – įnoringa motina, pripažįstanti anaiptol ne visus į ją pretenduojančius vaikus. Patinka kam ar ne, be „Windows“ operacinės sistemos ir keturių spalvų langelio, kompiuterijos ir, ko gero, visos žmonijos istorija būtų susiklosčiusi kitaip. Nugalėtojai neteisiami. Bet nebūtinai mylimi.

Kai jis sutiko Melindą

Jei kas ir myli ne itin išvaizdų ir Steve’o Jobso charizma neapdovanotą Billą, tai Melinda Ann French – pagal vyrą Gates. Ekonomistė ir programuotoja, kuri taip pat nuo vaikystės domėjosi kompiuteriais, atėjo dirbti į „Microsoft“ praėjus metams po studijų Diuko universitete. Iškart – į Pardavimo skyriaus vadovo vietą, gavo šimtą pavaldinių ir apskritai darė puikią karjerą.

Apie jų pažintį pasakojamos legendos – girdi, bosas pirmiausia atkreipė dėmesį ne į įspūdingą devyneriais metais jaunesnės moters išvaizdą, o į protą: su ja buvo apie ką pasikalbėti. Be to, ji nenešiojo aukštakulnių – sakoma, Gatesas tikėjo teorija, kad protingos moterys dažniau renkasi plokščiapadžius, ir pagal šį kriterijų panelė French turėjo būti labai intelektuali. Nepasakysi, kad Gatesas turėtų kompleksų ar vengtų aukštesnių moterų – jis bent 9 centimetrais aukštesnis už žmoną. Belieka laikyti tai ekscentrišku genijaus kaprizu.

Melinda atsisakė eiti į pirmąjį pasimatymą, mat Billas pasiūlė susitikti tik po dviejų savaičių

Dar viena istorija teigia, kad Melinda atsisakė eiti į pirmąjį pasimatymą, mat Billas pasiūlė susitikti tik po dviejų savaičių. Savimi pasitikinčios moters nuomone, šitam vyrui tiesiog trūko spontaniškumo. Gatesui teko perstumdyti kalendorių ir rasti laiko tą patį vakarą.

Pati Melinda interviu yra sakiusi, kad ją sužavėjo Billo humoro jausmas ir išskirtinis protas. „Microsoft“, kaip ir visose didelėse bendrovėse, tarnybiniai romanai nepageidaujami, tačiau netrukus pora ėmė susitikinėti, laviruodama tarp darbo etikos pažeidimų ir jausmų, kurie vis dėlto neturėjo kliudyti darbui. O jie net sėdėjo gretimuose kabinetuose!

Ir taip – šešerius metus iki pat vestuvių. Sužadėtuvių proga lankydamasi Afrikoje pora pamatė, kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena vietos gyventojai, ir ėmė svarstyti, kaip galėtų jiems padėti. Prieš ketvirtį amžiaus net vieno turtingiausių planetos žmonių finansinės galimybės buvo mažesnės, tačiau Billo požiūris į Gatesų fondo dosniai finansuojamą „Afrikos klausimą“ dažnai klaidingai suprantamas. Taip, filantropas ne sykį kalbėjo apie susirūpinimą dėl nežaboto žmonių daugėjimo ir dėl to senkančių išteklių, bet tik liguistas protas gali apkaltinti Gatesą ketinimu mažinti esamą žmonių skaičių. Beje, jis dabar nebekalba apie lytinį švietimą ir apsaugą nuo nepageidaujamo nėštumo: vienas iš Gatesų labdaros fondo principų – mažinti naujagimių ir vaikų mirtingumą. Būdami tikri, kad visi vaikai sulauks brandos, tėvai sąmoningiau planuotų šeimą.

Ir vis dėlto, kaip rodo blogoji žmonijos patirtis, paskirti ką nors kaltu ir tikėti sąmokslo teorijomis – lengviau. Tada galima skleisti gandus, kad Billas vaikystėje neleido skiepyti trijų dabar jau suaugusių atžalų Jennifer (24 m.), Rory (21m.) ir pagrandukės Phoebe (18 m.). Savo ruožtu Melinda tvirtina, kad visi jos vaikai gavo visus reikiamus skiepus. Prieš 20 metų Gatesų fondo parama įsteigtas „Gavi“ – pasaulinis vakcinos aljansas – neseniai skyrė 8,8 milijardo dolerių (7,78 milijardo eurų) neturtingiausių pasaulio šalių vaikams skiepyti – iš jų 1,6 milijardo (1,42 milijardo eurų) paaukojo Billas ir Melinda. Bet ir tokį žingsnį, leisiantį iki 2025 metų aprūpinti vakcinomis 300 milijonų vaikų, galima sumenkinti.

Ir tai anaiptol nėra nekaltos neišmanančių žmonių klaidos – principinės abejonės skiepais gali baigtis scenomis iš fantastinių filmų apie mirtinas ligas, kai abejojantys gera skiepytojų valia atsisako pasinaudoti vakcina ar net išžudo geradarius. Kino scenarijai remiasi gyvų žmonių elgesio modeliais, taigi nenuostabu, kad ir Gatesas rimtai atsako į keistas ir kvailas pretenzijas. Juk, jo žodžiais, kai galiausiai turėsime COVID-19 vakciną, kolektyviniam imunitetui pasiekti reikės paskiepyti gerus 80 procentų gyventojų. Jei jie bus įsitikinę, kad tai – afera ar vakcina kenksminga, ir atsisakys skiepytis, virusas ir toliau žudys žmones. Mintis, kad, norėdamas pasipelnyti, Gatesas sukūrė COVID-19, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo ekscentriška kvailystė.

Filantropija – dar ir Gatesų šeimos tradicija

Kam jam šito reikia

Nedraugai vadina jį pamišusiu technikos žmogumi su Dievo kompleksu. Tačiau filantropija – vienas iš Amerikos visuomenės stulpų. Neįmanoma vadintis Bloombergu, Buffettu, Kochu, Walltonu ar Rothschildu ir nedalyvauti labdaroje. „Forbes“ leidinio sudarytame dosniausių Amerikos davėjų penkiasdešimtuke Billas ir Melinda užima antrą vietą – tarp Warreno Buffetto ir Michaelo Bloombergo. Na, taip, labdaros fonduose ir renginiuose tampomos pasaulio virvutės – tai faktas, kurio nereikėtų sumenkinti ar kuriuo reikėtų baisėtis. Tiesiog vienas iš visuomenės raidos dėsnių.

Filantropija – dar ir Gatesų šeimos tradicija. Ji aprėpia ne tik pagalbą besivystančioms šalims, bet ir tokius užmojus, kaip aukcione už 31 milijoną dolerių (27,45 milijono eurų) nupirkti Leonardo da Vinci darbų rinkinį „Codex Leicester“ ir perduoti eksponuoti gimtojo Sietlo muziejui. Būtent taip Billas pasielgė prieš 25 metus. Jo idealas – „Duty Free Shoppers“ parduotuvių tinklo steigėjas Charlesas Feeyney, skyręs visą 8 milijardų dolerių (per 7 milijardų eurų) turtą savo labdaros veiklai finansuoti. Ir ne testamentu, o būdamas gyvas.

Suskaičiuota, kad Gatesas išdalijo kur kas daugiau – per 30 milijardų dolerių (26,57 milijardo eurų), bet jis veik trylika kartų turtingesnis už Feeney. Negana to, Gateso atžalos nepaveldės jo turto. Prieš gerus dešimt metų verslininkas sakė esąs pasirengęs sumokėti už vaikų mokslus – pačius geriausius, ir medicinos paslaugas – jei tokių reikės, tačiau tikisi, jog atžalos pačios sugebės rasti vietą gyvenime, mėgstamą veiklą ir bus naudingos visuomenei. Rašyta, kad kiekvienam iš jaunųjų Gatesų bus skirta po 10–20 milijonų dolerių (9–18 milijonų eurų), – tėvas įsitikinęs, kad didesni pinigai neatneš jiems naudos.

Gateso biografijose pabrėžiama, kad jiedu su Melinda, po pirmagimės Jennifer gimimo palikusios darbą „Microsoft“ ir atsidėjusios šeimai, troško auginti vaikus kaip paprastus žmones. Vyresnieji vaikai iki trylikos metų negalėjo naudotis mobiliaisiais, bet turėjo planšetinius kompiuterius ir muzikos grotuvus. Jiems buvo nuolat priskirti namų darbai, gaudavo kišenpinigių. Misija tėvystė (ir motinystė – memuaruose Melinda rašo pykdavusi, kai, užuot padėjęs jai su trimis vaikais, vyras skaitydavo Winstono Churchillio biografiją) pavyko – Gatesų vaikai neįsivėlė į jokius skandalus ir vengia viešumo. Vienintelis sūnus Rory net nesireiškia socialiniuose tinkluose, jaunylės Phoebe instagramo paskyra asmeninė, pirmagimės Jennifer – kukli, šeimyninė ir nė kiek neglamūrinė, kaip galėtum tikėtis iš milijardieriaus dukters. Įdomu, kad nė vienas iš jų nepasuko tėvų keliu: Rory motinos alma mater studijavo kompiuteriją ir ekonomiką, bet tapo poetu – ir pirmąsias poezijos pamokas gavo iš tėčio; Phoebe rengiasi tapti balerina ir mokosi Niujorko Linkolno atlikimo meno centre; Jennifer – profesionali raitelė, būsimoji medikė. Ir niekas negirdėjo, kad kas nors iš jų ginčytų tėvo sprendimą ar reikalautų daugiau. Beje, paties Gateso žodžiais, protingai leisti pinigus taip pat sudėtinga, kaip ir juos uždirbti.

Be abejonės, jis – žemės žmogus, negana to, neabejingas vyriškiems žaisliukams. Pavyzdžiui, keliauja privačiu lėktuvu, kurį laiko prabangiausiu savo pirkiniu (nors jis ir atsiėjo pigiau nei da Vinci darbų rinkinys). Mėgsta „Porsche“ automobilius – Elono Musko nusivylimui, vairuoja ne „Tesla“, o sportinį elektrinį „Porsche Taycan“. Aistringas bridžo žaidėjas, cituoja „Didįjį Getsbį“, perskaito bent penkiasdešimt knygų per metus ir skelbia skaitytinų sąrašus, kuriais mielai dalijasi žiniasklaida. Patekti į tokį sąrašą – rimta rekomendacija. Pats trijų knygų autorius – 2008 metais lietuviškai išleista „Verslas minties greičiu“. Jo protingo namo svečiai gauna lustinę kortelę, įsimenančią žmogaus pomėgius, ir svečiui darkart apsilankius kambarys tiesiog prisitaiko prie jo poreikių.

Dar viena jo interesų sritis – ekologija: kartu su Marku Zuckerbergu prieš penkerius metus įsteigė švarios energetikos fondą „Breakthrough Energy Coalition“. Beje, puikų jo gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti pabrėžia daugelis turėjusių reikalų su milijardieriumi. Ir kartais net gaila, kad tokie žmonės, kaip jis, nevaldo pasaulio.