Biochemikė Urtė Neniškytė: „Jei šiais laikais nori būti sėkmės lydimas mokslininkas, privalai būti komunikabilus“

Pripažinta tarptautiniu mastu, dirbusi geriausiose Europos laboratorijose, įgijusi daktaro laipsnį Kembridžo universitete ir po užsienyje praleistų aštuonerių metų grįžusi dirbti į Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrą, energinga, mielai bendraujanti, daug besišypsanti jauna moteris, antrus metus einančios Ūlos mama, laužo stereotipą apie uždarus, niūrius, išsiblaškiusius, savo pasaulėlyje užsidariusius mokslininkus. Nors tvirtina: „Būna ir tokių. Tarp mano kolegų yra skirtingų charakterių žmonių. Galbūt introvertų tarp jų daugiau, tokia esu ir aš (nors galbūt atrodo atvirkščiai), vis dėlto jei šiais laikais nori būti sėkmės lydimas mokslininkas, negali būti nebendraujantis. Šiuolaikinis mokslas reikalauja megzti ryšius, taigi, to turi išmokti.

Dar studijuodama biochemijos bakalaurą Vilniaus universitete, pamenu, norėjau pagal savo įsivaizdavimą būti „tikra“ mokslininkė – dirbti sau viena. Ir kai man sakydavo, kad dabarties mokslininkui privalu būti komunikabiliu žmogumi, manydavau, kad to visai nereikia. Išvažiavusi stažuotis į Vokietiją, studijuodama Kembridže ir dirbdama Italijoje supratau, kad tada buvau neteisi. Juk visi esame žmonės ir norime padėti tiems, kurie mums patinka, kurie mums atrodo „savi“, o tam svarbu užmegzti ne oficialius ir dalykinius, bet asmeninius ryšius. Reikėjo tiesiog užaugti ir pamatyti, kaip ta mokslinė veikla organizuojama.“

Ką jums davė tie metai užsienyje?

Lietuvių bendravimas kai kada būna agresyvokas – net darbinėje aplinkoje: mes bijome „blogų“ vadovų, jaučiame įtampą, kad į mus žvelgs negeranoriškai.

Tarptautinė patirtis davė labai daug. Jaučiuosi daug ko išmokusi bendravimo srityje – ypač Jungtinėje Karalystėje. Ten bendravimas itin korektiškas, itin mandagus. Tokį bendravimo būdą parsivežiau ir į Lietuvą. Čia kartais jis krinta kitiems į akis, nes mūsų, lietuvių, bendravimas kai kada tikrai būna agresyvokas – net darbinėje aplinkoje: mes bijome „blogų“ vadovų, jaučiame įtampą, kad į mus žvelgs negeranoriškai. Reikia išmokti, jog sėkminga taktika – susitarti, kad verčiau pavaldinius motyvuoti, o ne spausti ir kontroliuoti.

Dabar dirbu nedidelės mokslo darbuotojų grupės vadove ir suvokiu, kad mano darbo rezultatai tiesiogiai priklauso nuo mano žmonių darbo rezultatų: aš pati juk nesėdžiu prie mikroskopo ir nedarau eksperimentų – turiu pasitikėti kitais. Nemėgstu konfrontacijos, neketinu žmonių spausti ir gąsdinti, todėl pasiteisina vienintelis būdas pasiekti gerų rezultatų – motyvuoti kolegas, kad jie jaustų atsakomybę už darbą ir galėtų patys pasidžiaugti savo pasiekimais. Kai dar buvau motinystės atostogose, atvažiuodavau į laboratoriją kartą per savaitę – į kelių valandų grupės susitikimą. Iš šalies esu išgirdusi nusistebėjimą, kad mano grupės žmonės tikriausiai labai motyvuoti. Atsakydavau, kad su kitokiais nė nedirbčiau, nes neketinu stovėti visą darbo dieną jiems už nugarų ir žiūrėti, kaip jie dirba.

Bet kartais gyvenimas suveda su žmonėmis, kurie mums nepatinka, erzina, pykdo. Ką tada darote?

Žinoma, kad pasitaiko žmonių, su kuriais „nesutampa biolaukai“ (koks nemoksliškas posakis!), bet jei esi empatiškas, jei išklausai jų istorijas, gali juos suprasti: kodėl jie tokie? Buvo žmonių, su kuriais man iš pradžių sunkiai sekėsi dirbti, bet vėliau, išgirdusi jų asmenines istorijas, priėmiau savitumą kaip duotybę ir pasistengiau šio to iš jų išmokti.

Kadaise buvote moksliukė, kuri geriausiai mokėsi klasėje ir kurios galbūt dėl to nelabai mėgo bendraamžiai?

Buvo ir toks etapas. Pradinėse klasėse to nejutau, nors ir tada mokytis buvo per lengva ir mokytoja man skirdavo specialių užduočių. Vidurinėje mokykloje atėjau į jau susiformavusią klasę ir staiga užėmiau vietą pačiame hierarchinės struktūros viršuje kaip geriausia mokinė. Patekusi į tokius socialinius žaidimus jaučiausi it žvėryne. Bet supratau, kad bendramoksliai yra tokie, kokie yra. Nesijaučiau labai blogai, tiesiog nebuvo malonu kartu leisti laiką. Jų vertybių skalėje įdomus ir patrauklus žmogus pasižymėjo visai kitomis savybėmis nei aš. Bet mane tėvai labai gerai augino – nuo mažens supratau, kad būti minios dalimi nėra joks privalumas. Kai perėjau į Vilniaus licėjų, pasijutau savo vietoje – ten dauguma buvome tokie patys. Kai esi suaugęs, atsirenki savo bendravimo ratą, o kai esi vaikas, tave tiesiog įmeta į aplinką pagal neaiškius kriterijus: lankai tam tikrą mokyklą, nes tam tikru metu užaugai tam tikro miesto tam tikroje gatvėje.

Tėvai chemikai jums turėjo įtakos renkantis biochemijos studijas?

Jie manęs nespaudė, bet aplinka, aišku, veikė: buvo natūralu žvelgti į pasaulį pro chemijos prizmę.

Kas nors jus nustebino Kembridžo universitete?

Kai kurios paskaitos. Jei taip būtų dėstoma Vilniaus universitete, Studentų sąjunga keltų triukšmą, nes ten buvo dėstytojų, kurie tikrai neturėjo gabumų dėstyti. Bet paskaitos ten nėra svarbi studijų forma – studentai įpratę dirbti savarankiškai. Mūsiškiai gi tikisi, kad juos turi mokyti ir išmokyti. Kembridže gali būti šalia mokslininkų, iš kurių gali mokytis, bet mokytis turi pats, savarankiškai. Tai yra teisinga. O Lietuvoje studentai tikisi, kad universitete bus lygiai taip pat, kaip mokykloje, ir nenori mokytis savarankiškai.

Tam reikia būti labai disciplinuotam. Esate tokia? Nekyla pagundų patingėti?

Aš esu tinginė! Ilgai net buvau įsitikinusi, kad mokykloje visiškai nesimokiau, bet geriau pagalvojusi supratau, kad toks įspūdis susidaro tada, kai nė neatkreipi dėmesio, jog kasdien atlieki tam tikrus mažus žingsnelius, tarkim, visada paruoši namų darbus. Jei kiekvieną dieną greitai padarai tai, ką reikia, neatsilieki ir niekas nesukrinta paskutinę minutę. Nors... Studijuodama padarydavau, ką reikia, bet mokiausi „lietuviškai“ – minimaliai (nors kai kam gal tai atrodė maksimumas); dabar galvoju, kad galėjau ir geriau. Nesu ideali, man tiesiog pasisekė – gavau gerus genus, o šie lėmė gerus gebėjimus. Man buvo lengva mokytis.

Ir, suprantama, turite puikią atmintį.

Taip, atmintis padeda.

Bet tas atminties „sandėliukas“ juk ne begalinis? Negali ten kišti vis daugiau informacijos, tikėdamasis, kad atsiminsi?

Operatyvinė informacija (kiek dabar atsimenu ir kiek galiu papasakoti apie kurį nors įvykį) yra išties ribota. Iš lengvai pasiekiamos informacijos mes nemažai ištriname to, ko kasdien nenaudojame; kita vertus, yra tyrimų, kad galima stimuliuoti tam tikras smegenų sritis ir prisiminti dalykų, kuriuos laikėme pamirštais. Taigi smegenyse ta informacija išlieka, nors mes prarandame gebėjimą ją pasiekti.

Smegenys, ko gero, labiausiai individualizuotas organas? Ten juk slepiasi mūsų patirtis.

Netikiu idėja atkurti smegenis, kiekvieną jų jungtį, nes kieno tai bus smegenys? Jos suformuotos tam tikros patirties.

Be abejo. Todėl netikiu idėja atkurti smegenis, kiekvieną jų jungtį, nes kieno tai bus smegenys? Jos suformuotos tam tikros patirties. Tokių, kaip mano ar jūsų, neturi niekas kitas.

Su savo gyvenimo draugu, Ūlos tėčiu, kelerius metus gyvenote atskirai. Kaip pavyko išsaugoti santykius?

Kaip bebūtų buvę sunku, daug daugiau iš to mūsų ryšio gavome: intelektinės bendrystės, paramos vienas kitam, džiaugsmo dalytis savo išgyvenimais. Abu esame tos pačios srities mokslininkai, turime labai daug bendro.

Nekonkuruojate?

Tikrai ne. Jam patinka vienam savarankiškai dirbti laboratorijoje, mūsų ambicijos visiškai skirtingos. Manau, tai yra gerai. Tai mūsų stiprybė, o ir santykiai – be trinties: mes suprantame vienas kitą, galime pasipasakoti apie savo veiklą, apie tai, kas mums svarbu, galime patarti vienas kitam.

Kaip vyksta smegenų tyrimai?

O, jie be galo įvairūs ir įdomūs. Galima daug ką ištirti, tarkim, kokios smegenų sritys „įsijungia“, kai žmogus skaičiuoja ar svajoja, kai atpažįsta veidą. Mano tyrimų sritis – molekuliniai neuromokslai. Mes tyrinėjame, kaip smegenų audiniuose sąveikauja neuronai ir kitos ląstelės. Mano planas ateityje yra bendradarbiauti su neurochirurgais, nes dažnai operacijų metu su nesveikais audiniais ar augliais pašalinamos ir sveikų audinių dalelės, kurios praverstų moksliniams tyrimams.

O dar tolesnis tikslas – padėti autizmu ar šizofrenija sergantiems žmonėms suvaldyti ligas ir suprasti jų priežastis? Ar jas lemia tik genetika?

Ir genetika, o kartais aplinka plačiąja prasme – pavyzdžiui, virusai, kuriais gali užsikrėsti nėščia moteris. To labiausiai ir bijojau, kai laukiausi dukters: žinojau, ką gali lemti uždegiminiai procesai – ne tik autizmo spektro sutrikimus, bet ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, didesnę riziką jaunystėje susirgti šizofrenija. Todėl mano tikslas – suprasti tuos mechanizmus, kurie lemia ligas, o tada galima kelti klausimą, kaip jų išvengti ar juos gydyti. Įgimtos ligos irgi nėra nuosprendis – galima padėti raidos sutrikimų turinčiam vaikui nemedikamentine terapija, tik jos Lietuvoje per maža. Per menkai mokomi tokių vaikų tėvai, jie tiesiog paliekami likimo valiai. Padėti įmanoma visiems tokiems vaikams – daugiau ar mažiau, terapija veikia ir verta į tai investuoti.

Mūsų smegenys lanksčios. Žmonėms, kurie užsiima intelektine veikla, visą gyvenimą ko nors mokosi, gerokai vėliau pasireiškia Alzheimerio ligos simptomai, jų smegenų pakitimai būna tokie patys, kaip ir tų, kuriems liga prasidėjo anksčiau, bet jie turi sukaupti daug daugiau pažeidimų smegenyse, kad būtų paveikta jų funkcija, be to, jei smegenys visada turi darbo, yra būdų apeiti tuos pažeidimus – tai vadinamieji kompensaciniai mechanizmai.

Kaip reaguoja jūsų šeimos gydytoja, kai su vaiku ateina tokia daug žinanti mama?

Ji puiki specialistė, bet jai sunku su manimi – ateinu juk prisiskaičiusi mokslinės literatūros apie pažangiausius profilaktikos ir gydymo būdus, o gydytojai privalo gydyti pagal tradicinės medicinos normas, nors dabar įrodymais pagrįsta medicina dar tik skinasi kelią.

Jums nekelia nerimo šalutinis vaistų poveikis? Kartą moterų interneto diskusijoje apie antidepresantus pasidomėjau vienu negirdėtu vaistu ir perskaičiau, kad asmenims iki 18 metų jis gali sukelti savižudiškų minčių. Bet gal gali ir vyresniems... Tai nešokiruoja?

Visi vaistai turi šalutinį poveikį, bet visada renkiesi rizikos ir naudos santykį, todėl šeimoje stengiamės net paprasčiausių tablečių nuo skausmo vartoti tik būtiniausiu atveju, o kai užpuola virusai, iš esmės apsieiname be vaistų. Apie visas grėsmes turi išaiškinti gydytojai, tik jiems ne visada lieka laiko tai padaryti, jei pacientui skiriama dešimt penkiolika minučių. Pacientai neturi kada paklausti gydytojų apie gyvenimo būdą, mitybą, vaistų sąveiką tarpusavyje, taigi ligų prevencijos iš esmės nėra. Todėl daugelis saujomis vartoja nereceptinius vaistus, vis ieškodami tabletės, kuri išgelbės.

Jums pažįstamos sąvokos „sunku“ ir „nuobodu“?

O, taip. Gyvenimas neturi būti lengvas. Nuobodulys sukuria galimybę atrasti, kas tau įdomu, o jei darbo krūvis per didelis, atrodo, kad tuoj ištiks panikos priepuolis, kad kažko nespėsi, – atsisėdi ir planuoji: pasiskirstai tą krūvį, nusistatai prioritetus, tada įkvepi ir ramiai dirbi. Dirbti man visur gerai, nors daug kas klausė, kodėl grįžau į Lietuvą. Jei būtų buvę daug geriau užsienyje, nebūčiau grįžusi – aš nieko dėl nieko neaukoju.

Grįždama iš Italijos į Lietuvą savo tyrimų krypčiai parsivežėte ir finansavimą – jau antrą kartą gaunate Marie Sklodowskos-Curie stipendiją.

Aš planavau, kad grįždama čia privalau turėti tarptautinį finansavimo šaltinį. Neviliojo galimybė dirbti už lietuvišką docento algą universitete, tuo labiau kad per daugiau kaip dešimt metų atidaviau daug energijos moksliniam darbui, į jį investavau nemažai ir savo lėšų, todėl jos kokiu nors būdu turėtų sugrįžti.

Ar buvo sunku gauti tokią stipendiją?

Tai toks pat klausimas, kaip: „Ar sunku įstoti į Kembridžą?“ Nėra lengva atsakyti. Tą stipendiją gavau du kartus – antrą kartą surinkau labai daug taškų (96 iš 100), kuriais vertinami kandidato pasiekimai, kvalifikacija, jo projekto pasiūlymas, kokia tyrimo įtaka mokslo sferai ir visuomenei, mokslo centro, kuriame dirbi, gebėjimas užtikrinti sąlygas tyrimams.

Turbūt moterų ir vyrų mokslininkų yra po lygiai, bet vadovaujamas pozicijas iki šiol dažniau užima vyrai, ar ne?

Lietuvoje moterų ir vyrų mokslininkų yra vienodai, užsienyje – įvairiai. Profesorių tikrai daugiau vyrų, bet imamasi veiksmų, kad moterys irgi turėtų daugiau mokslinės karjeros galimybių. Iki šiol žmonių galvose dar apstu nuostatų, kurias vertėtų keisti. Organizuojami net mokymai, kaip atpažinti savo vidines nuostatas, kaip pamatyti, kad aš, tarkim, manau, jog vyras yra geresnis kandidatas.

Ar tos raidelės „dr.“ prie pavardės jums daug reiškia?

Tiesiog kvalifikacijos laipsnis. Ar tai tenkina mano ambicijas? Ko gero, taip. Tada, prieš keletą metų, kai apgyniau daktaro disertaciją, aišku, buvo džiaugsmo, kad tai padariau. Bet daug didesnis džiaugsmas apima dėl dalykų, dėl kurių nesi garantuota, ar pavyks. Kai žinai, kad tikrai padarysi, o kada – tik laiko klausimas, to džiaugsmo būna mažiau.

Jūsų darbas ištįsta į ilgą laiko atkarpą. Kai dirbi daug dienų ir mėnesių, o rezultatai – dar po kažin kiek metų, turbūt sunku jausti pasitenkinimą?

Taip. Netgi kai parašai straipsnį į prestižinį mokslo žurnalą ir jį išspausdina, nebegali džiaugtis, nes tam, kad jį parašytum, reikėjo ketverius metus dirbti, rašyti ir perrašyti, taisyti – tiek, kad jau nebegali žiūrėti į tuos duomenis. Tavo galvoje jau kiti projektai, taigi tas laimėjimas nebekelia euforijos. Todėl man smagiau skaityti kitų žmonių mokslinius straipsnius, džiaugtis jų įžvalgomis.

Įtariu, romanų neskaitote?

Gaila, bet grožinę literatūrą (o ją labai mėgau) baigiau skaityti prieš dešimt ar vienuolika metų, kai pradėjau intensyviai mokytis ir dirbti, nes tenka nuolat skaityti mokslinę literatūrą. Prioritetai dabar tokie: mūsų dukra, šeima, miegas ir mano mokslai...