Biohakingo pradininkė Lietuvoje Žana Deveikienė: „Basomis nuėjau akmeninį kelią ir atgimiau kaip feniksas“
Sveikos gyvensenos trenerė, kaučerė, biohakingo pradininkė Lietuvoje, septynerius metus gyvenusi ir dirbusi Paryžiuje Žana Deveikienė sako, kad laimingas žmogus yra tas, kuris rado savo gyvenimo prasmę ir eina savo keliu. Remdamasi savo asmenine patirtimi ji portalui Žmonės.lt pasakoja, kaip rasti savo kelią, atlaikyti sunkiausius gyvenimo išbandymus, po jų atsitiesti ir tapti tokiu žmogumi, kurio akys degtų gyvenimo džiaugsmu.
Žana, esate sveikos gyvensenos propaguotoja, trenerė, kaučerė, profesionali virtuvės šefė, biohakingo pradininkė Lietuvoje, profesionali gidė, ne vienerius metus gyvenusi ir dirbusi Paryžiuje, – tai profesinės veiklos, o koks esate žmogus, kuo šiandien gyvenate, kokias vertybes puoselėjate ir norite perduoti kitiems?
Pirmiausia, esu laimingas žmogus. Manau, jau daug esu padariusi šiame gyvenime: daug keliavusi, dar daugiau mačiusi, patyrusi, išmokusi... Dabar tenkinu savo aukštesniuosius poreikius: siekiu prisidėti prie globalių pokyčių. Šiandien mane domina visuomenės gerovė ir sveikata. Mano siekis – kurti sveikų ir laimingų žmonių visuomenę. Tokie žmonės visada keičia pasaulį į gerą.
Jei mokytojai skaudės galvą, vargu ar ji sugebės ir ar norės visiškai atsiduoti vaikų mokymui, nelaimingas architektas nesukurs šedevro, o pavargęs gydytojas galvos apie poilsį, o ne apie paciento gerovę ir t.t. Matau biohakingą kaip priemonę, pakeisiančią visuomenės savijautą ir tvarką, kaip instrumentą, kuris gali sumažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir skurdžiai gyvenančių žmonių.
Fiziškai ir psichologiškai sveikas žmogus geba efektyviai spręsti sudėtingus klausimus, taip pagerindamas savo padėtį. Po 20 metų aš norėsiu ilsėtis ir ramiai džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien noriu prisidėti prie saugesnio ir geresnio pasaulio kūrimo.
Buvau beveik visiškai sužlugdyta destruktyvių šeiminių santykių. Nusprendžiau pradžioje gelbėti save, o paskui kartu pasiimti ir vaikus.
Paryžius daugeliui – svajonių miestas. Kaip viskas susiklostė, kad, palikusi šeimą – vyrą ir dvi dukras – Lietuvoje, išvykote gyventi į Paryžių?
Buvau beveik visiškai sužlugdyta destruktyvių šeiminių santykių. Žinojau, kad vienintelė išeitis iš šių santykių – separacija. Nusprendžiau pradžioje gelbėti save, o paskui, sukūrus naują, saugų gyvenimą, kartu pasiimti ir vaikus. Žinote, kaip lėktuve rekomenduoja: iš pradžių pats užsidėkite kaukę, paskui ją uždėkite vaikams. Susikroviau lagaminą ir išvažiavau į visiškai svetimą šalį, į niekur. Viską nuo pradžių turėjau susikurti pati.
Jokiu būdu negalima likti ten, kur yra blogai.
Žinoma, mes su dukromis labai daug dėl to netekome: vakarų su mergaitiškais pašnekesiai, bendrų švenčių, negalėjau net apkabinti dukrų, kai joms būdavo liūdna ar baisu. Šiandien didžiuojuosi savimi, nes tada sugebėjau išsilaisvinti, sugebėjau atsitiesti ir susikurti naują gyvenimą. Šiandien galiu savo dukroms duoti žymiai daugiau, nei galėčiau duoti būdama sužlugdyta. Savo pavyzdžiu parodžiau mergaitėms, kad visada reikia siekti savo svajonių. Ir jokiu būdu negalima likti ten, kur yra blogai.
Bestseleryje „Kodėl prancūzės nestorėja“ Mireille Guiliano atskleidžia, kaip mėgautis maistu ir nestorėti. Ar tiesa, kad prancūzės nestorėja? Ko išmokote iš paryžiečių, kokios sveikos gyvensenos tendencijos dabar vyrauja grožio ir mados sostinėje?
Visi storėja, prancūzės irgi. Tiesiog jų gyvenime mažiau streso, dėl to jų sveikata yra gerokai stipresnė nei mūsų. Vienas svarbus dalykas, kurį išmokau septynerius metus gyvendama Prancūzijoje, – tai, kad visada reikia mėgautis gyvenimu ir laikytis teisingo darbo ir poilsio režimo. Dabar ir aš kaip prancūzai atostogauju 4 kartus per metus, kiekvieną sezoną. Pastebėjau, kad kuo daugiau ilsiuosi, tuo produktyvesnė būnu.
Šiandien esate veikli, sėkminga moteris, gyvenanti tokį gyvenimą, apie kurį daugelis gali tik pasvajoti, tačiau vaikystėje ir jaunystėje jūsų gyvenimas nebuvo toks paprastas – gyvenote nepritekliuje. Kas tada sunkiausiomis akimirkomis jums suteikdavo jėgų ir padėdavo siekti savo tikslų?
Mano vaikystė prabėgo labai destruktyvioje šeimoje su toksiškais tėvas, būtent todėl, būdama jau suaugusi moteris, nemokėjau priimti teisingų sprendimų, nemokėjau skirti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Ypač daug klaidų dariau rinkdamasi gyvenimo partnerius, nesąmoningai „pritraukdama“ tam tikras nepalankias situacijas. Vėl ir vėl mindavau ant to paties grėblio, vėl ir vėl kentėdavau.
Tik visada, kad ir kaip būdavo sunku, jutau savo dvasios stiprybę. Džiaugiuosi, kad išdrįsau ieškoti profesionalios pagalbos. Tik psichoterapijos pagalba padėjo man išspręsti daugybę mane kamavusių klausimų ir sukurti naują gyvenimą. Galima sakyti, basomis nuėjau ilgą, pačiais įvairiausiais akmenimis grįstą kelią ir kaip feniksas atgimiau iš pelenų. Ir tai dar ne pabaiga. Dabar visi išgyventi sunkumai ir patyrimai man yra neišsemiamas jėgų šaltinis.
Mokote žmones siekti tikslų, svajoti, nepasiduoti net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Ką šiandien patartumėte jaunuoliams, kurie gyvena su toksiškais tėvais?
Vaikams yra sudėtingiausia, nes jie yra situacijos įkaitai. Jie neturi galimybės palikti vietos, kurioje jiems yra blogai, jie negali suvokti, kad artimiausi žmonės vietoj to, kad rūpintųsi jais, juos žaloja. Vienintelė išeitis – separacija, bet vaikai priversti laukti pilnametystės. Man labai gaila visų tų jaunų žmonių, aš iki šiol nežinau, ką turėjau daryti vaikystėje, kad pasibaigtų tėvų fizinis ir psichologinis smurtas.
Tada stengiausi tiesiog iškentėti, atlaikyti, dėl to patyriau daug psichologinių traumų. Reikia ieškoti palaikymo, kalbėtis apie savo sunkumus ir, svarbiausia, suprasti, kad vaikas negali būti kaltas. Nėra tokios priežasties, dėl kurios būtų galima mušti vaiką.
Kas jums suteikdavo vilties tomis visiškai beviltiškomis akimirkomis?
Vaikystėje nuo slegiančios ir slogios realybės pabėgdavau tik į knygų pasaulį – knygose viskas buvo aiškiau ir knygų pabaiga būdavo laiminga. Jau tada žinojau, kad ir aš turiu savo gyvenimo misiją. Ilgai laukiau, kol pagaliau galėsiu daryti tai, dėl ko į šią žemę ir atėjau.
Pagaliau aš realizuoju save, dalinuosi su žmonėms vertingomis žiniomis, kuriomis remdamiesi jie gali „valdyti” savo sveikatą ir savijautą. Iš savo mokytojų, įvairių specialistų gaunu daug sudėtingos informacijos, paverčiu ją lengvai suprantama, paprastai pritaikoma kiekvieno žmogaus kasdieniame gyvenime. Jei aš tik imu tolti nuo savo kelio, gyvenimas skaudžiai mane nubaudžia, todėl negaliu nedaryti to, ką dabar darau.
Pasidalinkite technika, kuria vadovaudamasi jūs paprastai išsikeliate naujus tikslus ir jų siekiate?
Esu įvaldžiusi techniką, padedančią svajonės paversti tikslais.
Pirmiausia reikia žinoti, ko nori. Tai sudėtingiausia dalis daugumai žmonių, nes mes jau nebemokame drąsiai ir nevaržomai svajoti. Toliau pasitelkiamos paprastos technikos, kurios veda ten, kur svajonės jau tapo realybe: vizualizacija, baimių ir klaidingų įsitikinimų paieškos. Vien atsakius sąžiningai sau į klausimą, kodėl aš dar neturiu to, ko noriu, ateina daug atsakymų.
Prancūzijoje išmokau mėgautis gyvenimu. Dabar atostogauju 4 kartus per metus. Kuo daugiau ilsiuosi, tuo produktyvesnė būnu.
O toliau vyksta stebuklai. Tiksliau dėsningi neurofiziologiniai procesai, kai smegenys pradeda pastebėti visas galimybes, vedančias link tikslo trumpiausiu keliu, ir panaudoja jas. Viskas pasidaro tarsi savaime – nereikia ypatingų pastangų. Svajonės išties pildosi. Tie, kas įvaldo šią techniką, susikuria tokius gyvenimus, apie kokius anksčiau galėdavo tik pasvajoti.
Kaip jūsų gyvenime atsirado biohakingas ir kaip jis pakeitė jūsų gyvenimą?
Gyvendama Paryžiuje, organizuodavau VIP keliones turistams iš viso pasaulio, sutikdavau daug įdomių žmonių. Būtent vienos tokios kelionės metu iš mokslininkų sužinojau, kad ateitis jau čia – sveikatos valdymo instrumentai jau egzistuoja. Mano žingeidumas ir smalsumas atliko savo vaidmenį: man primygtinai reikėjo sužinoti, kaip vieni ar kiti instrumentai veikia, kokį poveikį daro. Sveikatos prevencija yra kur kas išmintingesnė strategija nei gaisrų gesinimas.
Dabar aš žinau savo organizmo galias bei moku plėsti tų galių ribas. Sugebu rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais. Kas gali būti geriau nei sveiki ir laimingi artimiausi žmonės. O svarbiausia – aš galiu dalintis šiomis vertingomis žiniomis. Sekėjai mano socialinių tinklų paskyrose gali rasti absoliučiai visą informaciją, kurią kiekvienas gali pritaikyti savo gyvenime, siekdamas pagerinti savo sveikatą bei intelektinius gebėjimus.
Esate sakiusi, kad jums nereikia ilgalaikių santykių su vyru, nes norite gyventi sau, gyventi įdomų, prasmingą ir turiningą gyvenimą. Ko dar trūksta tam, kad pasiektumėte šį tikslą?
Nieko, šiuo metu gyvenu būtent taip, kaip noriu. Man labai gera būti pačiai su savimi, man nereikia kažko, kad jausčiausi geriau, kad mane išlaikytų ar manim pasirūpintų. Aš pati geriausiai savimi pasirūpinu. Jei kada nors mano poreikiai pasikeis, aš lygiai taip pat duosiu sau viską, ko tuo metu norėsiu.
Esu giliai įsitikinusi, kad moterys yra tokie pat pilnaverčiai, savarankiški žmonės kaip ir vyrai, jos turi galimybę gauti išsilavinimą ir pasirūpinti savimi, todėl vyras, kaip šeimos aprūpintojas, man nebėra aktualus.
Greitai socialiniuose tinkluose pamatysime daug nuoširdžių istorijų ir nuotraukų be filtrų.
Jei kada nors panorėsiu turėti gyvenimo partnerį, iš jo nesitikėsiu, kad jis taisytų kranus – su šia užduotimi puikiai tvarkosi santechnikai. Pati taip pat nemėgstu buitinių rūpesčių. Turiu nuostabią pagalbininkę, kuri rūpinasi mano namų švara, neseniai susimąsčiau, kad galbūt reikėtų ir virėjos... Atsikračius buities rūpesčių, aš turiu laiko, kurį galiu skirti savirealizacijai arba kokybiškam poilsiui.
Kaip manote, kodėl tiek daug moterų Lietuvoje jaučiasi nelaimingos, atrodo piktos ir paniurusios?
Jos nėra piktos. Tiesiog daugumos jų yra sutrikusi neuromediatorių apykaita. Sveika moteris didžiąją laiko dalį yra geros nuotaikos, linksma, nelinkusi pyktis ar apkalbėti kitų. Tokie sutrikimai įvyksta dėl įvairiausių priežasčių: genetikos, vitaminų ar mineralų trūkumo, pakitusios žarnyno mikrobiomos, sutrikusios neurotransmiterių sintezės ir t.t. Tokią būseną reikia koreguoti ir tai nėra sudėtinga. Pradėti galima nuo miego režimo ir magnio vartojimo.
Šiandien, pasaulį užvaldžius socialiniams tinklams, daugeliui atrodo, kad laimingi tik tie, kurie gražiai rengiasi ir daug keliauja. O kaip yra iš tiesų?
Esu tikra, kad laimingas žmogus yra tas, kuris rado savo gyvenimo tikslą, prasmę ir eina savo keliu. Tokių žmonių akys dega, jie užpildo visą erdvę, spinduliuoja teigiamą energiją, visiems norisi būti šalia jų – gauti bent dalį tos jų varomosios jėgos. Man didžiausia laimė yra pažinimas. Negaliu nesimokyti ir nesidalyti žiniomis – jaučiuosi laiminga, kurdama pridėtinę vertę pasauliui.
Savo mokymų ir seminarų metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje sutinkate labai daug skirtingų moterų. Matote tikrus jų veidus ir gyvenimus. Sakykite, ar tai, ką žmonės rodo socialiniuose tinkluose, ir tai, kaip iš tiesų jie gyvena, labai skiriasi?
Socialinės medijos yra darbas. Kiekviena nuomonės formuotoja, kurią jūs matote, skiria daug laiko ir pastangų savo paskyros įvaizdžiui kurti. Bet visos jos yra tokie pat žmonės kaip ir mes: ir joms būna prastų dienų ir blogos nuotaikos akimirkų, kartais jos nežino, ką daryti, pavargsta. Tokie dalykai vis dar laikomi žmogaus silpnybe, todėl neviešinami, tačiau kai kurie nuomonės formuotojai jau suvokė, kad, siekiant skaitytojų dėmesio, nuoširdumas tapo nauja, labai vertinga valiuta. Greitai socialiniuose tinkluose pamatysime daug nuoširdžių istorijų ir nuotraukų be filtrų.
Žana, ar būna idealių moterų? Kokios tos idealios moterys jūsų akimis?
Žinoma būna! Mes visi jau esame tobuli, tik reikia tai suvokti ir leisti sau būti savimi. Nėra taisyklių, nėra vieno idealo – kiekvienas esame nuostabus savo individualumu. Tam suvokti man prireikė kelių dešimtmečių, o dabartinė jaunoji karta gimsta su šiuo pojūčiu – todėl esu rami dėl jų ir dėl pasaulio, kurį jie kurs.