Birutė Petrikytė su dukra pluša Šventojoje: naujas verslas, įvykis traukinyje ir kodėl ši vasara – kitokia

Šis vasaros sezonas išties nenuspėjamas – saulėtas dienas keičia lietūs, o kai kurie net kelia klausimus, ar ši vasara apskritai jau prasidėjo. Skundžiasi ne tik atostogas Lietuvoje suplanavę poilsiautojai, bet ir pajūryje įsikūrusių verslų savininkai. Tačiau užėjus į Šventosios pakraštyje esantį „Birutės uostą“ susidaro įspūdis, kad visi šie kaltinimai vasarai – nepagrįsti.

Net restorano darbo valandoms slenkant į pabaigą, čia plūsta klientai, kurie tikisi paragauti garsiųjų B.Petrikytės cepelinų ir kitų populiarių patiekalų – nuo žemaičių blynų su trijų rūšių kapota mėsa iki grilyje keptų kepsnių.

„Mes esame labai nedideli ir mums svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė. Visko gamine ne tiek ir daug, ir tik iš šviežių produktų. O garsiesiems cepelinams naudoju savo močiutės receptą, kurį ilgus metus ir pati vis tobulinau, ir tobulinau… Sunku net nupasakoti“, – šypsosi verslo pradžią prisiminusi Birutė.

O šalia jos sėdinti Andželika neleidžia mamai pasikuklinti: „Dabar mes gaminame tikrai daug! Juk esame patogioje vietoje, restoranas yra šalia kelio, vedančio į Latvijos kurortinius miestus, todėl čia užsuka daug pravažiuojančių žmonių.“

Tačiau B.Petrikytė vis primena, kad sulaukti kliento – tai tik pusė darbo. Juk dar reikia pasirūpinti, kad šis liktų viskuo patenkintas ir skaniai pasimaitinęs.

„Pagaminti taip, kad žmogus atėjęs liktų nustebęs – sunkus darbas. Žinoma, visko būna, kartais ir nenusiseka… Aš pati dabar kiekvieną dieną virtuvėje būti negaliu, bet vis ateinu pažiūriu, kad viskas būtų taip, kaip daryčiau aš pati. Per daug darbo ir kūrybos įdėjau, kad kiti virėjai kažką ne taip padarytų“, – Žmonės.lt sakė estrados legenda.

Birutė taip pat prasitarė, kad šiuo metu žmonėms nestinga išmonės, teko girdėti, kad didžiuosiuose miestuose jau siūlomi cepelinai su lydeka. Tačiau pati moteris ištikima klasikai.

„Dar turime ir cepelinų su varške, į juos papildomai dedame ir peletrūno, kuris padeda širdžiai“, – šypteli energijos nestokojanti B.Petrikytė.

Šiuo metu viena cepelinų porcija „Birutės uoste“ kainuoja 12 eurų, tiesa, kurį laiką kaina buvo kiek mažesnė.

„Buvo 10 eurų, bet viskas brangsta, nebegalėjome išlaikyti tokios kainos, teko kelti. Taip patarė ir buhalteriai, gaila, bet tokia tiesa – kitaip būtų sunku išsilaikyti“, – atskleidė Andželika.

Pirma tokia vasara

Restoraną įkūrusi Birutė prasitarė, kad nors visą gyvenimą mėgo gaminti, mintys apie verslą nebuvo dažnos – juk viskas remiasi ir į finansus. Tačiau gavusi tam galimybę neatsisakė, o paklausta apie išskirtinę vietą ji taip pat neslėpė – jai pasisekė.

„Tai buvo lyg Dievo dovana. Mano draugė pasiūlė, sakė, važiuokite čia, tikrai jums bus labai gerai. Tačiau aš šia mintimi nebuvau užsidegusi, negalvojau, kad kažkokiame kaime bus gerai. Juokiausi, klausiau, ką čia darysime, gal kiaules auginsime?“ – juokėsi viename seniausių Šventosios pastatų, buvusio pašto ir arklių keityklos pastate, savo restoraną atidariusi B.Petrikytė.

Prie visų į pergalę vedusių aplinkybių prisidėjo ir dukros Andželikos pomėgis dekoruoti stalus. Būtent ji ilgą laiką aptarnavo klientus, kol pati Birutė dirbo virtuvėje.

„Man visada patikdavo serviruoti stalus, lankstyti servetėles, dėlioti lėkštutes, šakutes… Per visas namų šventes stalai būdavo išpuošti, taurės parinktos. O juk barmenų kursų nebaigiau, na, knygelę perskaičiau (juokiasi). Žinoma, vėliau jau profesionalūs barmenai pamokė dirbti, bet iš pradžių viskas buvo iš pajautimo. Gal praeitam gyvenime buvau susijusi su tokiu verslu?“ – svarstė A.Petrikytė.

Tačiau mamos ir dukros duetui ši vasara visai kitokia – pirmą kartą jos gali leisti sau atsipūsti ir vėl pradėti galvoti apie rimtesnį atsidavimą scenai.

„Šią vasarą mūsų jau beveik nebereikia, turime savo užvadėlius. Pagaliau galime pasimėgauti darbo vaisiais, o seniau dirbdavome dieną iš dienos. Net pagaliau pradėjome koncertuoti… Juk kurį laiką nebuvo kada – po lakstymų su lėkštėmis ir 200–300 žmonių aptarnavimo… Koks dar galėjo būti dainavimas?“ – Žmonės.lt atviravo Andželika.

Visgi, kaip sako pati Birutė, visiškai atsiriboti nuo savo verslo neįmanoma. Juk niekas kitas juo nepasirūpins taip, kaip jos pačios.

„Pats tikrai niekada negali apleisti savo verslo, jį būtina prižiūrėti, kad būtų išlaikyta kokybė. Jei paleisi – nieko nebus. Tačiau dėl kolektyvo tikrai džiaugiamės, nes tai tikras branduolys, jaučiamės lyg viena didelė šeima. Esame jau susiklausę, todėl tikimės, kad bent porą metų bus ramybė, o vėliau dažnu atveju padavėjai ir virėjai keičiasi, ateina kiti ir taip sukasi ratas.

Tačiau tikiuosi, kad ši vasara praeis sklandžiai ir labai džiaugiuosi, kad į gyvenimą grįžta koncertinė veikla. Pagaliau dūšią galėsime atiduoti ne tik cepelinams, bet ir žmonėms“, – su šypsena veide sako B.Petrikytė.

Nuotaikingos situacijos

Nors „Birutės uostas“ pajūrio svečius džiugina jau ilgus metus, vis atsiranda tų, kurie apie šį Petrikyčių verslą pirmą kartą sužino tik akis į akį susidūrę su pačiomis žvaigždėmis.

„Yra buvę labai daug juokingų situacijų, o ypač man, nes mama daugiausia dirba virtuvėje, o ten klientai juk neužeina. Būna, kad pamato mane ir sako: „Dieve, juk čia žvaigždė“. O man toliau vienoje rankoje nešant po keturias lėkštes prieina ir išsigandę rėžia: „Jėzau, Marija, jūs tik neneškit. Juk jūs žvaigždė, jums negalima.“ O aš juokdamasi atsakau, kad viskas gerai, juk čia mano darbas“, – kvatodama pasakoja Andželika.

Moterys atskleidžia, kad dažnai žmonės jas ir supainioja, tačiau Birutė dėl to tik džiaugiasi – smagu, kad pajaunina.

„Prieina prie manęs ir sako: „laba diena, Birute“. Bet ką darysi, jei Birutė, tai Birutė – tebūnie“, – taip pat linksmai į tokias situacijas žvelgia A.Petrikytė.

„Birutės uoste“ besidarbuojančios atlikėjos sudomina ne tik lietuvius, bet ir ten užsukančius užsieniečius. Juk ant vienos iš prie restorano įėjimo esančių sienų galima pasigrožėti jų spalvingu nuotraukų albumu – ten kabo ir kadrai iš scenos.

„Dažnai atvykę vokiečiai ar italai apžiūri tas visas nuotraukas ir teiraujasi, ar mes dainininkės. Mes tada tik šypsomės ir linktelim – taip, mes dainininkės, bet turime ir restoraną, nes ką ten iš to dainavimo. Tiems žmonėms būna labai smagu“, – su humoru pasakoja Andželika.

Dėl bendrų nuotraukų su klientais A.Petrikytė nevengia iš virtuvės iškrapštyti ir Birutės, o pasiteiravus, ar tiek laiko praleidžiant drauge nekyla pykčių, moterys tik nusijuokia.

„Visko būna – apsišaukiam, pasibučiuojam ir toliau važiuojam, tačiau juk tai natūralu. Kiekviena turime savo nuomonę ir gyvenimo patirtį, juk aš jau nebe tas „mažvaikis“, kokiu mane mama vadindavo“, – paaiškina Andželika.

„Mes kaip Siamo dvynės, tie mūsų ginčai būna labai buitiniai, tik dėl visokių einamųjų dalykų“, – pritaria B.Petrikytė.

Katinų karalystė ir grandioziniai ateities planai

Užėjus į „Birutės uostą“ galima pastebėti, kad ši vieta pasižymi meile ne tik maistui, bet ir katinams – krėslus puošia pagalvės su jų atvaizdais, o nedidukė katino formos figūrėlė „saugo“ net kavos aparatą. Be to, šiuo metu čia gyvena net ir trys keturkojai.

„Taip susiklostė gyvenime, kad dar gyvenant Kaune atsirado vienas kačiukas. Po jo mirties galvojom, kad kito nebeturėsime, bet dabar turime net tris… Vienas iš jų vos dviejų mėnesių, o kita – senjorė. Mėlynei net 21-eri! Gaila, kad liepos 4-ąją teko palaidoti jos sesutę Jūrą“, – Žmonės.lt pasiguodžia Andželika.

Ji prisimena, kad kone rekordinio amžiaus katę Mėlynę jos su mama į namus įsileido visai atsitiktinai.

„Kadaise pas mamą užklydo šių dviejų sesučių mama Fiodorina. Tas mūsų miręs katinėlis buvo Fiodoras, o kai atėjo šita, mama automatiškai paklausė, kas čia per Fiodoras? Pamenu, kad glosčiau ją ir supratau, kad ji meili ne šiaip sau… Juokiausi, kad čia visai ne Fiodoras, o Fiodorina ir pranašiškai pasakiau, kad bus trys kačiukai. Vieną atidavėm draugams, o kitas dvi pasilikome“, – atsiminimais dalijasi A.Petrikytė.

Klausydamasi šios istorijos Birutė prisiminė ir vieną itin netikėjai pasibaigusią savo kelionę traukinių, kuri baigėsi ne tik kitame, nei planuota, mieste, bet ir rankose laikant naują šeimos narį.

„Moteriškė, kuri ketino išvažiuoti į Norvegiją, manęs paklausė, ar jūs nenorite katino? Sakiau, kad man reikia pagalvoti, o ji liepė jį palaikyti. Paėmiau tą ryžiuką į rankas ir sutikau pasilikti, bet buvau tokia pasimetusi, kad išlipau Plungėje, nors važiavau tai į Kretingą“, – kvatoja geros nuotaikos nestokojanti Birutė.

O kalbai pasisukus apie ateitį, B.Petrikytė prasitaria, kad galėdama vis daugiau laiko skirti sau ji nori atsigręžti ir į kitus savo hobius.

„Svajoju kitais metais daugiau laiko skirti tenisui, mes su Andželika mėgėjiškai žaidžiame jau 13-ika metų. Tikrai nesame profesionalės, mums tiesiog tai smagus laiko praleidimas“, – šypsosi ji.

Visgi, vien poilsiauti Birutė neketina, rudenį planuoja pristatyti ilgai puoselėtą savo ir dukros projektą „Kelionė į save“.

„Bus ir paskaitų, masažų ir kitokių gerų dalykų moterims. Juk jos daug dirba, pervargsta, todėl norime joms skirti dėmesio. Ruošime ir sveiką maistą, labai lauksime visų „Birutės uoste“, – pasinaudodama proga Žmonės.lt skaitytojus kviečia Birutė Petrikytė.