Bjelle vaidins trumpametražiame miuzikle: „Džiaugiuosi galinti pristatyti šį mums naują žanrą“
Ramintai Naujanytei Lietuvoje žinomai sceniniu slapyvardžiu Bjelle šis ruduo kupinas naujų planų. Atlikėja ne tik dainuoja, ji ruošiasi savo meninių darbų pristatymui viename iš mūsų šalies festivalių šį savaitgalį. O įpusėjus rugsėjui gerbėjai Bjelle išvys lietuviškame miuzikle.
Projekto „Lietuvos talentai” atradimas Raminta Naujanytė-Bjelle nesiliauja ieškojusi tikrojo savo gyvenimo kelio. Gabumus mergina išmėgina skirtinguose amplua. Atlikėja ne tik džiugina klausytojus dainomis, užsiima pedagogine veikla, bet ir realizuoja save tapydama paveikslus.
Bjelle sutiko pasidalinti mintimis ir atskleisti intriguojančias detales apie savo pomėgius, artimiausius kūrybinius planus bei naują vaidmenį įpusėjus rugsėjui.
Dažnai sakoma, jog ruduo meno žmonėms atneša įkvėpimą dažniau nei kitu metų laiku. Ar tai – tiesa? Kokie jūsų planai kūrybinėje plotmėje šį rudenį?
Ruduo tikrai skatina pradėti naujus darbus, tačiau apie planus pasakoti nenoriu. Jei juos atskleisčiau, jausčiausi nesmagiai įgyvendindama sumanymus.
Esate žmogus, drąsiai ieškantis savo kelio: „Lietuvos talentai”, pagrindinis vaidmuo roko operoje „Romeo ir Džiuljeta”, o neseniai su grupe „Arbata” pristatėte naują dainą ir vaizdo klipą... Kur dar realizuojate save?
Paminėjote tikriausiai daugeliui geriausiai žinomus ir plačiausiai nuskambėjusius mano veiklos pavyzdžius. Tačiau išreiškiu save ir kitais būdais. Vienas iš jų – tapyba, piešimas. Mano meninius darbus bus galima pamatyti savaitgalį (aut. past. rugsėjo 12-13 dienomis) festivalyje „Lituanika”, menų palapinėje.
Taip pat užsiimu pedagogine veikla. Mokau muzikos teorijos, vokalo, improvizacijos subtilybių. Šioje srityje dirbu ir su mažais vaikais, ir su vyresniais žmonėmis.
Kita bene mieliausia veikla man – kompozicija. Kurti muziką kitiems atlikėjams, įvairiems instrumentams ar skirtingoms jų sudėtims – vienas didžiausių malonumų.
Mano pomėgis, dabar tai įvardinu būtent taip, yra derinti pianinus. Vadinu save pianinų derintoja-mėgėja, tačiau čia taip pat jau turiu kuo didžiuotis. Prieš koncertą Zalcburge (aut. past. miestas vakarų Austrijoje), „Mozarteum” muzikos akademijoje, teko iššūkis išderinti bei vėl suderinti „Steinway & Sons“ fortepijoną!
Na, ir, žinoma, negaliu pamiršti aistros kavos menui – savitai paruošti tikrą gerą itališkos kavos puodelį man taip pat yra vienas iš kūrybinių malonumų!
Skirtingos veiklos, o kuri iš jų – realiausia pretendentė tapti pagrindiniu pasirinkimu ateityje? Galbūt jau atradote tikrąjį savo pašaukimą?
Šiuo metu prioritetą teikiu kompozicijai ir dainavimui. Tačiau tikrai jaučiu, jog pedagoginės veiklos ilgam į šoną taip pat nenustumsiu. Turiu ką duoti kitiems, todėl noriu tuo dalintis.
Ne paslaptis, jog įpusėjus rugsėjui gerbėjai jus išvys netikėtame amplua. Atliksite pagrindinį vaidmenį viename iš šešių miuziklų festivalio „MfESt” premjeroje Vilniuje. Kuo ši patirtis yra kitokia?
Kiekviena patirtis moko ir augina atlikėją. Trumpametražiai miuziklai Lietuvos kultūriniame gyvenime pasirodys pirmą kartą ir aš labai džiaugiuosi, kad esu viena iš atlikėjų, turinčių galimybę pristatyti šį mūsų šaliai naują žanrą.
Jūsų herojė miuzikle, kokia ji? Kuo jūs panašios ir kuo skirtingos?
Mano herojė – labai subtili asmenybė, kuriai gyvenimas nepagailėjo didelių išbandymų. Esame su ja panašios jautrumu ir atkaklumu, tik Luiza (aut. past. herojės miuzikle vardas) – kur kas dramatiškesnė.
Kas mokantis šio vaidmens jums sunkiausia?
Sunkiausia – suvaidinti taip, kad atrodytų tikra. Man svarbu išjausti ir įsijausti į vaidmenį taip, kad užlipusi į sceną nemeluočiau žiūrovams.
Miuzikle „Lelija” vaidinsite kartu su dainininku Ilja Aksionovu. Kaip sekasi atrasti bendrystės ryšį vaidinant? Kokie klausimai kyla dažniausiai?
Ilja – geras partneris scenoje, labai padeda. Man patinka su juo dirbti. Dažniausiai mums iškylantys klausimai – loginiai bei techniniai. Tačiau juos akimirksniu išsprendžia miuziklo režisierė Jūratė Vansk.
Kuo judviejų istorija, išjausta miuzikle, išskirtinė? Galbūt kažkuo pamokanti?
Istorija labai sudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta ir romantiška. Tačiau joje slypi kur kas daugiau. Istorijoje kuriasi simuliacinis pasaulio vaizdas. Kiekvienas žmogus iš jos pasiims tai, ką išgirs širdimi, – gal tai bus begalinis atkaklumas, ryžtas, atsidavimas, tikėjimas. O galbūt įžvelgs ką nors atpažįstamo tik jam.