Į susitikimą Jogaila MORKŪNAS (47) atlekia tekinas – visai kaip senais gerais laikais, kai žmonės dar skubėdavo. Darbų, reikalų, skambučių – šimtai: galėtum pamanyti, kad karantinas plaukia pro šalį, nė nepaliesdamas pramogų pasaulio Jogailos Didžiojo. „Na neeee, visgi palietė, – nutęsia jis. – Bet širdyje nesustabdė: jau seniai šiame pasaulyje gyvenu, dar ne tokių fintų esu matęs. Pasakiau sau: geriau susirgsiu korona, nei numirsiu iš nuobodulio!“
Praėję metai niekam nebuvo dovanėlė – juolab pramogų verslo rykliams, bet štai jūs atrodote gaivus ir linksmas lyg pavasario gūsis. Jogaila, kaip šiandien klostosi jūsų gyvenimas?
Puikiai, ačiū, kad domitės! Turiu daugybę visokiausių užsiėmimų, kilnių idėjų ir fantastiškų pasiūlymų.
Pavyzdžiui, kokių? Megzti? Arba žvejoti?
Ką?! Na jau ne – aš dirbu, svaigstu ir fantazuoju, stengiuosi gyventi įprastu ritmu, apie šią dieną galvoti tik optimistiškai. Tiesą sakant, aš ir praėjusį kovą, kai ištiko šita velniava, optimistiškai galvojau apie balandį, o balandį – apie gegužę... Matyt, tai nepataisoma. Štai vakar vienam klientui pristačiau fantastišką idėją. „Klausyk, – net supyko jis, – raminkis, ko vis dar trykšti optimizmu ir entuziazmu? Bent kartą nusileisk ant žemės!“ Bet ko aš toje žemėje nematęs, atleiskit?.. Nėra tokios jėgos, kuri mane sulaikytų, – bent jau nuo svaigimo. Manau, kiekvienam žmogui tiesiog privaloma retkarčiais pasvaigti, priešingu atveju – šakės. Viskas aplink uždaryta, jeigu dar savo smegeninę uždarysi – prasidės negrįžtami procesai.