Blondinės „B&B“ iš socialinių tinklų: „Nemanėme, kad mūsų projektas sulauks tokio rezonanso“
Kai išreiški norą susitikti su Agniete Lisičkinaite ir Greta Grinevičiūte, niekada nežinai, kas ateis: tik jos ar ir dvi peroksidinės panelės, socialiniuose tinkluose išgarsėjusios kaip „B&B“. Jei susirinktų visos, pokalbis būtų komplikuotas ir ilgas. Nes Agnietė ir Greta, choreografės, šokėjos, aktorės ir šiaip labai rimtos merginos, yra visiškas antipodas pačių kuriamiems blondinių personažams. Kam to reikia? Kad pasijuoktume iš dalykų, kurie verčia verkti, juos sumenkintume ir gal net pašalintume.
Žinote, ką meta guglas, parašius „B&B“?
Greta: Bed and Breakfast?
To ir norėjote?
Greta: Pavadinimą sukūrėme, kai važiavome į Korką, pirmąją savo rezidentūrą. Baigėme studijas, buvome labai geros draugės, tai po magistro nusprendėme ką nors daryti kartu. Rezidentūroje projektą pavadinome „B&B“ – blondinė ir brunetė. Ir dar buvo žodis between („Dialog between B&B“) – kad būtų aišku, jog norime sieti įvairius menus, užmegzti pokalbį tarp visuomenės ir kūrėjo.
Agnietė: Žinojome, kad yra Bed and Breakfast, bet tada nemanėme, kad mūsų projektas sulauks tokio rezonanso. Pavadinimas tiko rezidentūrai, ir tiek. O paskui projektas prigijo ir liko mūsų gyvenime.
Greta: Rezidentūroje atsirado ir tie perukai. Pamatėme juos besišopindamos, užsimovėme, pakvailiojome ir sakom: „Imam, gal pravers.“ Pravertė.
Taip protingos ir skirtingos merginos virto pora intelekto nesubjaurotų blondinių?
Mes, Agnietė ir Greta, esame rimtos. O blondinių perukai, jų keliama lengvumo, naivumo iliuzija mums, kaip kūrėjoms, padeda truputį atsipalaiduoti.
Agnietė: Lietuvoje šiuolaikinis šokis yra labai rimtas meno žanras ir kartais žiūrovas jo prisibijo. Mes, Agnietė ir Greta, irgi esame rimtos. O blondinių perukai, jų keliama lengvumo, naivumo iliuzija mums, kaip kūrėjoms, padeda truputį atsipalaiduoti. Ir šokis nebeatrodo toks intelektinis.
Greta: Kita vertus, šiuo projektu norėjome šiek tiek išklibinti įvairius stereotipus: meilės, socialinius, politinius. Tarp jų – ir įprastus juokelius apie blondines. Aišku, tą darome tarnaudamos anekdotams apie tai, kad jos – kvailos, lengvabūdės, paviršutiniškos. Bet mūsų blondinės gvildena rimtas temas. Mes – kaip juokdariai rūmuose. Kol jie su kaukėmis, gali sakyti tiesą apie save ir visus kitus. Perukai mums suteikia laisvę kalbėti, ką norime, kada norime ir kaip norime, nebijant suvaržymų, kuriuos galbūt taikytume sau, jei būtume Agnietė ir Greta.
Negresia nuplikti anksčiau laiko?
Agnietė: Didelis iššūkis tie perukai. Bet jie – mūsų puantai. Balerinoms irgi nėra labai patogu su puantais, bet jos nekvestionuoja to dalyko, nesako: „O Dieve, kaip nepatogu.“ arba „Nebegaliu, nusibodo.“ Aišku, perukai kartais vargina, bet nė nesvarstai galimybės jų atsikratyti.
Greta: Būna baisu, kai su perukais reikia išbūti penkias valandas. Arba kai lauke karšta ir prakaitas žliaugia. Nusiimi peruką, o plaukai – šlykštūs, sulipę.
Kiek laiko prakaituojate, sėjate gėrį ir šviesą? Kiek šiam projektui metų?
Agnietė: Airijoje buvome 2015 metų rugpjūtį, puikiai praleidome laiką. Bet kai grįžome, „B&B“ projektą rodėme gal tik kartą. Nekūrėme feisbuko, nedarėme reklamos, nedėjome į jį jokių vilčių. Manėme, kad viskas bus kaip paprastai dirbant su projektais: padarai ir pamiršti. Lūžis įvyko, matyt, per LGBT eitynes 2016-aisiais. Tai buvo didžiulis įvykis Lietuvoje: paradas, konferencija. Rusų dramos teatre buvo skaitomi pranešimai, ir pažįstama režisierė pakvietė mus intarpuose pašokti. Sėdėjome teatre prieš konferenciją, ruošėmės. Žinojome, kad lauke yra žurnalistų, piketuotojų: rusai labai protestavo prieš tai, kad jų teatras įsileidžia tokį renginį. Ir kilo mintis užsidėti perukus, išeiti su visais pabendrauti.
Greta: Viena iš „B&B“ idėjų yra ta, kad einame į skirtingas erdves ir jas absorbuojame: kokios aplinkybės, taip ir elgiamės – joms labai stipriai prieštaraujame arba kaip tik pasiduodame. Ir mes išėjome: dvi juodai vilkinčios merginos su baltais perukais. Tiesiog stovėjome viena šalia kitos ir nieko nedarėme. Ir tada ant mūsų ėmė rėkti: „Lesbietės, eikit į krūmus, mes jus ten suspardysime.“, ir pan. Mes pradėjome šokti – pasipylė dar nuožmesni grasinimai. Sulaukėme didžiulės neapykantos, nieko blogo, nieko provokuojamo nedarydamos.
Agnietė: Supuolė žurnalistai, pradėjo klausinėti. Atsakinėjome, kad esame už meilę, ir tiek. Nesakėme, kad kam nors atstovaujame, kad palaikome gėjus. Mes – už tai, kad visi turėtų teisę mylėti taip, kaip jie nori mylėti. Įvykis turėjo stiprų rezonansą – ir žiniasklaidoje, ir šokio bendruomenėje. Visi mus pamatė, draugai labai palaikė, ir tai buvo ženklas, kad projektą reikia tęsti. Tos dienos nuotraukose už mūsų matyti plakatai: „Teatras – ne vieta homoseksualams.“, ir panašūs „stiprūs“ tekstai. O mes stovime, gražiai šypsomės, žiūrime į kameras... Gerai atsimenu tą laiką. Mano mama buvo neseniai išsikrausčiusi į mažą bendruomenę, į kaimą. Ji – religinga, lanko mišias. Po to įvykio ji gavo žinutę: „Tu turi dukrą lesbietę, ir mes nelabai tavęs laukiame bažnyčioje.“ Man tai buvo kaip spyris: privalau tai daryti! Projektas privalo egzistuoti ir mes turime kalbėti tomis temomis. Nes tokių dalykų negali vykti.
Greta: Mes, gyvenantys Vilniuje, esame tokiame burbule: savo terpėje, tarp šokėjų, tarp aktorių, režisierių. Čia retai sutiksi užsistagnavusį žmogų. Anksčiau maniau, kad ir visoje Lietuvoje taip yra. Pasirodė – ne. Mes dar esame jei ne akmens amžiuje, tai viduramžiuose.
Agniete, kuo baigėsi jūsų mamos detektyvas?
Agnietė: Aš pažįstu vyrą, kuris parašė žinutę, todėl jokio detektyvo nebuvo. Po pusmečio jis priėjo ir atsiprašė mamos, viskas gerai... Tada buvo daug visokių reakcijų. Mano tuometinis vaikinas buvo užsiplieskęs atsakinėti visiems, kas po straipsniais rašė komentarus, nes buvo ir tokių, kurie gąsdino, kad jei sutiks mane gatvėje, nužudys. Jis ypač jautriai reagavo, nes pats filmavo mus, padėjo „B&B“.
O kas dabar tas nelaimėlis, kuris visur laksto iš paskos su telefonu ar kamera ir amžinai lieka už kadro?
Agnietė: Mes pačios. Labai retai gauname finansavimą ir galime mokėti už filmavimą. Kai galime – turime vieną merginą, kuri mums padeda. O kai ne – filmuojame pačios. Projektas šiek tiek kičinis, todėl siekiame šiukšlino rezultato, ir mums jis patinka. Norisi, kad jis būtų realus, nenudailintas.
Atrodo, kad „B&B“ – jūsų gyvenimo būdas? Normalūs žmonės, trumpam nuvažiavę į Ameriką, visur laksto akis išvertę. O dvi blondinės šlaistosi po fermą ir laukia, kol arklys ar paršelis nukąs pirštą.
Greta: Mums ta Amerika tikrai buvo iššūkis. Kai ten keliavome, prisiekėme sau, kad darysime daily blog ir kasdien kelsime po video. Pirmas penkias dienas buvo labai linksma, paskui jau nebe taip. Labai norėjosi pabūti tik Greta, tik Agniete. Bet pažadas yra pažadas: turi galvoti, eiti, daryti, montuoti. Pati sakėte, kad tai – gyvenimo būdas. O gyvenime viskas banguota: kartais taip gera, kad net ašaros trykšta iš džiaugsmo; kartais pavargsti, nusėdi.
Agnietė: Bet kai nuolat gauni žinučių, komentarų: „Kaip faina! Matėme jūsų video.“, vėl atsiranda stimulas dirbti. Ir šiaip, jei ne „B&B“, Agnietė su Greta nebūtų atsiradusios Amerikoje. Tą spektaklį rodėme per „Naująjį Baltijos šokį“ ir viena prodiuserė iš Amerikos mus pamatė. Dabar rudenį vyksime į Izraelį trims savaitėms, nes patikome prodiuserei iš Jeruzalės. Kitą savaitgalį važiuosime į Mančesterį, į Edinburgą. Šitas projektas tikrai gyvas ir paklausus.
Agnietė: O mes dabar tapome Menų spaustuvės rezidentėmis – oficialiomis gyventojomis. Turėsime ant durų lipduką „B&B“. Iš esmės jos rezidentai yra tokie nepriklausomi menininkai, kurie neturi, kur eiti. Menų spaustuvė jiems duoda namus. Ir tai – labai geras dalykas. Štai padariau spektaklį, kuriame naudojama 60 lempų. Mano namai – kambariukas ir maža virtuvytė. Kur jas laikyčiau, jei nebūtų Menų spaustuvės?
Bet kokia graži būtų instaliacija: mažutėje erdvėje – 60 akinančių lempų!
Greta: Ir kokia įspūdinga būtų elektros sąskaita!.. Jei ne Menų spaustuvė, būtų labai brangu nuomoti sales, kuriose galėtum repetuoti. Aš irgi dabar statau kitą darbą ir jei nebūčiau rezidentė, net nežinau, kaip jį reiktų įgyvendinti.
Jūsų „B&B“ serialas atrodo nesibaigiantis. Nebijote, kad vieną dieną užsisuks idėjų kranelis?
Agnietė: Todėl mes ir stengiamės kasmet nuvažiuoti bent į vieną rezidentūrą, kad patektume į visai kitą erdvę, susipažintume su kitokiais žmonėmis ir leistume jiems mus įkvėpti. Aišku, jei visą laiką sėdi Vilniuje ir tavo maršrutas tik namai–Menų spaustuvė, namai–Menų spaustuvė, po pusės metų galva ištuštėja.
Greta: „B&B“ tikslas rezidentūrose – pažinti ne vien artimiausią aplinką, bet ir visą socialinę bendruomenę, gatvės žmones.
Kimbate jiems į atlapus? Koks tas realus bendravimas?
Agnietė: Kartais ir kimbame. Tačiau iš esmės koncentruojamės į vyresnio amžiaus vyrus, turinčius įdomių patirčių. Neribojame savęs, kad darysime būtent tai, bet yra tokia linija. Pavyzdžiui, Airijoje sutikome tris manufaktūrininkus: batsiuvį, baldų aptraukėją ir karamelių gamintoją.
Greta: Bendravome, aiškinomės, kas jiems patinka, ėmėme iš jų interviu. Visi jie – pensininkai, kiekvieną rytą susitinka mažo miestelio kavinukėje ir kalbasi apie politiką, apie tai, kas vakar, šiandien įvyko, dalijasi prisiminimais. Ryšys su tais senukais užsimezgė toks, kad neįtikėtina. Kai buvome pakviestos į Airiją antrą kartą, kad parodytume visą spektaklį, tie senukai džiūgavo, nešė dovanų, mus glėbesčiavo. Jiems tai buvo šventė. Dabar amerikietė prodiuserė irgi rašo: „Atsiųskite video, nes vyrukai labai nori pamatyti.“ Jiems tai milžiniškas įvykis. Mūsų bendravimas tęsiasi ir tai labai smagu abiem pusėms. Jauti, kad paveikei tų žmonių gyvenimus.
Agnietė: Norime padaryti tokį projektą ir Lietuvoje, senelių globos namuose ar panašioje vietoje, kur žmonės labiau atskirti nuo visuomenės... Menininkui tai svarbu. Nes jei tu bendrausi tik su gražiais žmonėmis, tavo menas bus sintetinis. O ir tie senukai, su kuriais ligi šiol bendravome, – fantastiški. Ypač kai ima tave prisileisti, atsiveria. Ir tu gauni labai daug, ir jie pasijunta įdomūs, reikalingi.
Turite kokias nors „posėdžių dienas“ ar bendri reikalai klostosi spontaniškai?
Greta: Nėra rutinos. Viskas priklauso nuo to, kas vyksta aplinkui. Jei kažkas atsitinka, būna šventė ar dar kas nors, tada pasimatome: „Tai ką dabar darome?“ Pavyzdžiui, Valentino dienos proga „B&B“ organizavo meilės vakarėlį, kuriame buvome didžėjės, miksavome muziką. Dar per tą pasilinksminimą mūsų vos nepartrenkė mašina, nes vakarėlio metu kilo noras pašokti gatvėje. Ir mes išlekiam į lauką: vidury gatvės plaikstomės su chalatais ir naktiniais, o mašina iš priekio važiuoja, pypsi; mes gelbstimės, bėgam, krentam... Na, bet nepartrenkė. Ir tokie dalykai vyksta nuolat, nėra taip, kad trečiadienį susitinkam. O kadangi esame labai geros draugės, tai ir šiaip daug laiko kartu praleidžiame. „B&B“ visada yra kažkur greta. Kalbame apie savo asmeninius reikalus ir staiga – „Gal panaudokime?!“ Arba einame kur nors ir – „Reiktų čia pafilmuoti.“ Dėl to labai sunku įvertinti, kiek tas menininkas dirba. Esi menininkas 24 valandas per parą.
Aktuali „B&B“ tema – meilė. O ką mylite jūs?
Greta: Viena kitą, gyvenimą, šokį.
Vyrukus eliminuojate?
Agnietė: Rašykite, kad aš esu vieniša ir ieškau vaikino.
Už abi parašyti nereikia? Man nesunku.
Greta: Gal tik už Agnietę... Aišku, meilės tema – labai svarbi. Kad ir kaip būtų, antroji pusė yra reikalinga ir jos norisi. Labai gerbiu menininkus, kuriems pagrindinis dalykas – kūryba. Bet ji ir asmeninis gyvenimas gali būti gražiai suderinami. Man labai patiko, kaip kažkada pasakė Agnietė: „Žinai, turėjau ilgalaikius santykius. Pradžioje labai jaudiniesi, skraido drugeliai. Bet kai jie aprimsta, kai santykiai tampa stabilūs, 150 procentų labiau atsiduodi kūrybai.“ O kai esi vienas, tau nesinori būti vienišam, tada atsiranda daugiau žvalgymosi į šalis, pasąmoninio ieškojimo: kažko dar trūksta, kažko dar reikia.
Agnietė: Mes abi esame emocingos, todėl meilė mums yra labai gražus ir svarbus dalykas. Ir labai padeda kurti.
Greta: Nenorėčiau būti vieniša.
Kokia čia vienatvė, kai abi kartu miegate? Net žvakės nereikia, visi gali tuo įsitikinti žiūrėdami jūsų filmukus.
Agnietė: Kai atsirado „B&B“ projektas, ir aš turėjau draugą, ir Greta turėjo. Mano vaikinas mus labai palaikė, žavėjosi mūsų idėja. Bendra lova – projektas, ne gyvenimas, ir jis kada nors baigsis.
Meilės irgi kartais pasibaigia. Pastovu – tik darbas?
Greta: Bet tu net negalvoji, kad dirbi. Tiesiog taip gyveni. Visą dieną skaitai, eini į repeticijas, mąstai, žiūri, rašai. Kartais net pasvajoji: kaip norėčiau bent savaitės atostogų. O paskui susigėsti: nuo ko turėčiau ilsėtis, jei nieko neveikiu? Darbo nevertini kaip darbo. Būna, kad mes padejuojame, pasiskundžiame viena kitai dėl kokių smulkmenų. Bet viskas baigiasi apibendrinimu: „Dieve, kokios mes esame laimingos!“
Agnietė: Amerikoje dvi savaites buvome rezidentūroje, o trečią nuvažiavome į Niujorką. Nuvažiuojame, ir aš jaučiuosi tokia pavargusi. Galvoju: kodėl? Gyvenome nuostabioje vietoje, nuostabiame name, kalnuose. Iš kur tas nuovargis? Net nesuvokiau, kad tas dvi savaites ėmėme interviu, filmavome, montavome ir pan. Darbas man yra malonumas, ir mano smegenys, mano kūnas nesuvokia, kaip galima laukti penktadienio.
Kalbate kaip Siamo dvynės. Negi niekuo viena nuo kitos nesiskiriate?
Aš jaučiuosi toks žvitrus, greitas triušelis, o Greta man yra visiška kalnų ožka. Tuo mes ir skiriamės.
Agnietė: Aš jaučiuosi toks žvitrus, greitas triušelis, o Greta man yra visiška kalnų ožka. Tuo mes ir skiriamės. Ji viską daro lėtai, ramiai, giliai, o aš – greitai, nesižvalgydama, bėgdama. Ir tuo mūsų duetas geras, papildome viena kitą, nes kartais reikia tempo, o kartais – įsigilinimo.
Kitų paklausčiau, kokia kelionė paliko didžiausią įspūdį? Jūsų klausiu, kur blondinės labiausiai mylimos?
Agnietė: Visur, kur didesnė rasių, kultūrų įvairovė. Niujorke, tik atvykusios, pamatėme fotosesiją – prie pat centrinės stoties. Buvo fotografas (vėliau išsiaiškinome, kad labai garsus) ir vaikinas, persirengęs mergina: su lateksiniais rūbais, lateksine kauke ir išpūstų plaukų peruku. Mes tiesiog prie jų priėjome, la la la, be ceremonijų įlindome į kadrą. Ir tai buvo visiškai natūralu: vyras su lateksu ir dvi blondinės, atėjusios su juo pasisveikinti. O kokiame nors mažame Vermonte tai jau būtų buvę sudėtingiau.
Greta: Lietuvoje irgi būna problemų, jei išeiname į gatves. Atsimeni, Agniete, kaip mūsų vos nesuėmė? Vyko piketas prie Seimo dėl švietimo reformų. Mes atėjome, atsisėdome ant laiptų, pamosavome rankomis. Jokio alaso nekėlėme. Bet toks įtakingas dėdė pasakė, kad jei nedingsime, mus išveš su policija. Paskui labai gailėjomės, kad pasitraukėme, nepabendravome su policininkais.
Negi tai buvo vienintelis kartas, kai grėsė atsidurti belangėje? Juk mėgstate pasiautėti didmiesčiuose.
Greta: Taip, kiekviename mieste, į kurį nukeliaujame, darome nuotraukų koliažą: jame „B&B“ užima pagrindines aikštes ir jų paminklus. O matėte mus ant Žaliojo tilto? Visi ginčijasi, pykstasi, kokius ten paminklus reiktų statyti, tai mes siūlome statyti „B&B“. Švenčių progomis galėtume pastovėti visą dieną, šiokiadieniais – po kelias valandas.