BMX dviratininkė Vilma Rimšaitė: „Atsisakyti olimpiados būtų didesnė trauma“
„Vis tiek važiuosiu į Londoną!“ – užsispyrusi kartoja BMX dviratininkė, olimpietė Vilma Rimšaitė (29), nors prieš keletą savaičių smarkiai susižalojo dešinę ranką. Nepaisydama grėsmingų medikų įspėjimų ir prognozių, ji žada pradėti treniruotis ir rugpjūčio 10 dieną Londono olimpinėse žaidynėse susikauti su penkiolika stipriausių pasaulio moterų BMX’ininkių.
Kaip atsitiko, kad prieš pat olimpiadą tavo ranka atsidūrė gipse?
Buvau Prancūzijoje, stovykloje. Gražus šeštadienis, išeiginė, ir mes su drauge nusprendėme: važiuosime tiesiog pasivažinėti į trasą. Prieš pat kalniuką, per kurį ruošiausi šokti, nutrūko dviračio grandinė. Iš visų jėgų į tą nemažą kalniuką ir susimūrijau... Lūžo penkto piršto delnikaulis, kitų trijų pirštų delnikauliai visai išniro prie riešo. Čia dar būtų nieko baisaus, bet nutrūko riešo raiščiai. Tai – kur kas blogiau už sužalotus kaulus. Ranką operavo, kaulelius sutvarstė vielute... Lyg ir gyja. Gydytojai sakė, kad gipsą turėčiau nešioti mažiausiai šešias savaites. Paskui tik pamažu pradėti daryti mankšteles. O man juk reikėjo sėsti ant dviračio ir pradėti ruoštis olimpiadai.
Vis tiek važiuoji į žaidynes?!
Aišku! Tai – didžiausia mano svajonė. Viso gyvenimo tikslas!
Bet juk sveikata brangesnė už visus siekius!
Atsisakyti olimpiados man būtų didesnė trauma. Taip stengiausi į ją patekti! Šiemet – tik antri metai, kai BMX dviračių sporto šaka įtraukta į žaidynes. Prieš ketverius metus nepavyko patekti į olimpiadą. Antras bandymas buvo sėkmingas! Todėl vien dėl rankos traumos nė už ką neatsisakysiu važiuoti. Galiu tik džiaugtis, kad tai atsitiko likus ne dviem savaitėms iki starto. Antraip jau tikrai būtų akivaizdu, kad nėra ko važiuoti į olimpiadą.
Keikei save, kodėl tądien nepasisaugojai?
Žinotum, kur krisi, – pagalvę pasidėtum. Ta diena iš tikrųjų buvo keista: sapnus negerus sapnavau ir labai nesinorėjo važiuoti į trasą. Jaučiausi pavargusi. Bet nenorėjau ginčytis su tėčiu, kuris mane treniruoja: paskui būtų priekaištavęs, kad neišnaudoju situacijos, kad atvažiavau į Prancūziją treniruotis, o simuliuoju... Ir tėtis iš dalies kaltas dėl to griuvimo, nes kaip tik tą rytą trumpino dviračio grandinę. Gal ką nors ne iki galo sutvarkė, neprispaudė... Iškart po griuvimo labai verkiau. Ne iš skausmo, bet dėl to, kad olimpiada buvo ranka pasiekiama, o dabar... Atrodė, kad praradau vienintelį gyvenimo šansą, sužlugdžiau savo svajonę. Ypač kai po operacijos gydytojai pasakė, jog mano startas olimpiadoje – tikrai neįmanomas: ranka nesugis net tiek, kad galėčiau važiuoti dviračiu, ką jau kalbėti apie rimtas varžybas.
Bet aš užsispyriau: vis tiek važiuosiu, kad ir su gipsu. Jie manęs klausė: „Ar supranti, kad pasekmių gali būti visam gyvenimui? Dešinė ranka! Jeigu gerai nesugis... Jeigu, neduok Dieve, vėl griūsi...“ Kaip bus, taip. Aišku, rizika dar labiau susižaloti – didžiulė. Juk ranka, riešas mano sporte – pagrindinis darbo įrankis. Kojomis tik mini, o rankomis kontroliuoji visą važiavimą, valdai šuolius – kada spausti, kada kelti, kada traukti... Rankos man – kaip vairas. Suprantu, kad pasekmių po šitos traumos ir šitų varžybų tikrai liks. Bet man olimpiada – svarbiausia. Po jos – nors ir tvanas.
Gali olimpinius planus atidėti dar ketveriems metams.
Aš ir taip esu gana sena šiam sportui. O dar ketveri metai – labai ilgas laiko tarpas. Užsienyje ateina nauja, labai stipri BMW’ininkų karta. Jeigu Lietuvoje sąlygos užsiimti šiuo sportu liks tokios pat, varžytis su kitų šalių sportininkėmis bus visai neįmanoma. Pavyzdžiui, amerikietės, prancūzės ar australės dabar treniruojasi olimpinėje trasoje, nes jų federacijos žino, kaip atrodys olimpinė trasa, ir joms namuose tokias įrengia. Lietuvoje tokių galimybių neturime. Net sportininkų, su kuriais galėtum varžytis, nėra. Vienam ką nors reikšmingo pasiekti ir išlaikyti lygį – labai sunku. Bet trauktis iš šito sporto dar irgi nenoriu, nes pastarieji dveji metai buvo labai sėkmingi, rezultatai – geriausi per visą karjerą.
Kad tik likimas neiškrėstų daugiau tokių pokštų...
Tiesą sakant, apskritai pirmą kartą griuvau ir patyriau tokių skaudžių pasekmių. Per dvidešimt trejus metus, kai esu šiame sporte, niekada nieko nebuvau susilaužiusi. Buvau išsinarinusi pirštą, turėjau didelių mėlynių, patyriau sutrenkimų, esu, liaudiškai sakant, pasimovusi ant vairo. Savaitę paskauda ir vėl sėdi ant dviračio. O dabar... Suprantu, kad stebuklingų rezultatų olimpiadoje dabar jau negaliu tikėtis. Bet vis tiek darysiu viską, kas įmanoma. Kovosiu. O gal dar pavyks nustebinti ir save, ir kitus?..
