Bonobo klipą kūręs lietuvis Tadas Svilainis: „Siekiu kūriniui įskiepyti emociją, rizikuoti ir ieškoti, o ne vilkti jį į blizgučius“
Su žinia apie vasarį Lietuvoje koncertą surengsiantį Bonobo sutapo ir dar viena naujiena iš šio kūrėjo, kurio tikrasis vardas – Simonas Greenas, stovyklos. Vilniuje pastarąjį savo albumą „The North Borders“ su gyva grupe pristatysiantis britas praėjusių metų pabaigoje spėjo išleisti ir kompiliaciją „Late Night Tales“.
Šį albumą anonsavo prieš pusšimtį metų įrašyto škoto Donovano kūrinio „Get Thy Bearings“ nauja versija, o jos vaizdo klipą sukūrė Tadas Svilainis. Visuomet smagu, kai lietuviški vardai mirga pasauliniame kontekste, todėl buvo būtina susipažinti su Tadu ir pakamantinėti jį apie kūrybą, požiūrį į muziką ir, be abejo, darbą su naujosios downtempo elektronikos bangos pionieriumi laikomu Bonobo.
Ar seniai užsiimi vaizdo ir garso menu? Nuo ko pradėjai? Menas – plačiai diskutuotina sąvoka, juk oficialiai menas, tik galerijose, ar ne?
Gana ilgą laiką dirbu vaizdo reklamos gamyboje, meno čia – mažai, bet naudinga patirtis iš techninės pusės. Iš pradžių pasitikėjimo trūkumas ir nepagrįsta baimė dėl finansiškai saugios ateities vertė prievartauti save „kurti“ sprogstančius šokolado balionėlius ir šokančius prieskonių mišinio pakelius. Vėliau situacija komercinių projektų atžvilgiu gerėjo, bet man vis tiek trūko „žalios“ saviraiškos. Tai vedė į bemieges naktis ir eksperimentavimus su vaizdu bei garsu, tiesiog balansui atstatyti.
Galų gale – netikėta – keli asmeniniai projektai susilaukė dėmesio internete, o tai davė pradą ir motyvaciją nuolat siekti įskiepyti emociją į kūrinį, rizikuoti, ieškoti, gilintis, o ne vilkti jį į blizgučius, kas šiuo metu ypač madinga.
Ar esi sukūręs daugiau muzikinių klipų?
Tiesą sakant, „Get Thy Bearings“ – pirmasis mano muzikinis klipas, bet ankščiau teko prisidėti prie įvairių muzikinių projektų. Tarp jų – Norvegijos grupės „Röyksopp“ vizualizacijų ir „SHOWstudio“ mados filmo, juose muzika ir vaizdas – neatsiejami.
Kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidina muzika apskritai?
Svarbų, muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. Ypač dabar, kai mobilieji telefonai tapo grotuvais, „Spotify“ atėjo į Lietuvą ir t.t. Tai tapo taip natūralu, kad pamiršus ausines apima nepatogumo jausmas. Kartais pasigendu tylos. Man muzika sukelia emociją ir diktuoja nuotaiką, stengiuosi maišyti klausomus stilius ir atlikėjus, neapsiriboti tam tikrais žanrais.
Nepamirštu vinilinių plokštelių, jos turi nežmoniško žavesio, nes kūrinys įgauna fizinį pavidalą, atsiranda tam tikras ritualas, plokštelės valymas, adatos pakėlimas, RPM nustatymas. Rinkdamas plokšteles privalai investuoti laiko muzikos klausymuisi, grotuvas tampa savotišku instrumentu. To pasigendu klausydamas skaitmeninių įrašų, nes viskas labai paprasta.
Ar seniai domiesi Bonobo kūryba?
Atvirai tariant, ne, bet Bonobo sunku nepastebėti dėl jo išskirtinio dėmesio detalumui garse ir gyvų instrumentų kombinavimo su sintetiniais ritmais – šis kūrėjas turi labai ryšku ir specifinį stilių.
Kas buvo jūsų bendradarbiavimo iniciatorius?
Pastaruosius metus nemažai teko dirbti su britų įrašų leidėjais „Late Night Tales“, jie ir buvo iniciatoriai, tiksliau, užsakovai.
Kaip vyko idėjos gryninimo procesas, ar buvo daug korekcijų bei pageidavimų iš atlikėjo pusės? O gal viskas buvo patikėta tau šimtu procentų?
Viskas buvo patikėta man, nei „Late Night Tales“, nei Saimonas nesikišo, jų reikalavimas buvo vienas – „tilpti“ į garso trukmę. Komentaras po pirmos (ir paskutinės) revizijos buvo toks: „Ar klipo elementai buvo filmuoti?“.
Toks bendradarbiavimo principas pakankamai dažnai pasitaiko Vakarų muzikos industrijoje. Autoriai samdo kūrėjus, jais pasitiki ir nesikiša, Lietuvoje tuo kartais būna sunku patikėti.
Gal turi kokią įdomią istoriją iš kūrybinio proceso, techninių detalių?
Turiu, vulgarią, bet nemanau, kad ją verta pasakoti. O procesas vyko gana sklandžiai, buvo skirtas keturių savaičių terminas, didžioji laiko dalis investuota pasiruošimui, tyrimui, bandymams.
Dirbome dviese – Mintautas Šukys sukūrė nuostabias vyro ir moters skulptūras, o man teko visa kita. Visur dėl pakankamai trumpo gamybos termino buvo naudota trimatės grafikos technika (3D CGI).
Kas, tavo manymu, svarbiausia muzikiniame vaizdo klipe? Ar jis turi pabrėžti muziką, komunikuoti joje užkoduotas idėjas, ar gali tapti savarankišku meno kūriniu, vartojamu net be garso?
Tai priklauso nuo kūrėjo pasirinkimo, autoriaus pageidavimo, bet aš manau, kad klipas neturėtų būti reklama atlikėjo kūno grožiui pademonstruoti, reikia išslysti iš komforto zonos ir tuštybės mugės.
Kokius žanro pavyzdžius pateiktum kaip svarbiausius, kuriuos reikėtų būtinai pamatyti ar išgirsti?
Manau, tai kiekvieno žiūrovo individualus skonio reikalas, nenorėčiau išskirti, svarbūs jie, ar nesvarbūs.
Man patinka darbai, kurie pasakoja istoriją, koduoja socialinę žinutę, komunikuoja simboliką, provokuoja vienokias ar kitokias emocijas. Šias savybes savyje puikiai talpina tokie darbai, kaip „Nine Inch Nails – Closer“, „Portishead – Only You“, „The Shoes – Time To Dance“, „Friendly Fires – Hurting“, „Flying Lotus – Until the Quiet Comes“, „Atoms For Peace – Ingenue“.
Būtent dabar vaizdo ir garso industrijoje – labai įdomus etapas. Galima jį įvardinti kaip muzikinių klipų renesansą. Technologinis progresas leidžia tyrinėti erdves, kurios prieš kelerius metus buvo neįmanomos. Kalbu apie tokius darbus, kaip „The Shoes – Cover Your Eyes“ ar „Arcade Fire – Just A Reflector“.
Įdomu stebėti, kaip mados filmai susimaišo su muzikiniais ir atvirkščiai, vaizdas ir scenografija įgauna milžinišką reikšmę gyvo garso koncertuose. Geri pavyzdžiai yra Woodkid „Baltimore's Fireflies & Stabat Mater“ arba Chris Cunningham audiovizualinis remiksas Gil Scott-Heron kūriniui „New York Is Killing Me“.
Pabaigai – ar vasario 20-ąją eisi į Bonobo koncertą Vilniuje? O gal jau yra tekę girdėti atlikėją ir jo grupę anksčiau?
Iki šiol neteko ir, manau, tokios progos, neverta praleisti.
Bonobo turo „The North Borders“ koncertas vasario 20-ąją vyks sostinės „Teatro arenoje“. Bilietais į renginį prekiauja „TicketPro“.