Božena Petikonis-Šabanienė: „Darau viską, kad jokia moteris neišgirstų tokio klausimo“

Įmonės vadove tapote gana anksti – būdama trisdešimties. Kaip manote, kodėl tos pareigos buvo patikėtos būtent jums?

Nes jaučiu aistrą tam, ką darau, ir sugebu prisitaikyti prie pokyčių. „Manpower“ grupėje dirbu jau penkiolika metų ir vienintelis dalykas, kuris per tą laiką nesikeitė, buvo nuolatiniai pokyčiai. Kai pradėjau dirbti, šalį užgriuvo 2008-ųjų ekonominė krizė – reikėjo ją išgyventi. Mes buvome pasaulinės įmonės atstovybė, privalėjome atitikti vakarietiškus standartus: ne tik kalbėjome, bet iš tiesų vadovavomės verslo etika ir aukštos kultūros tradicijomis, kas tuo metu Lietuvos realybėje nebuvo labai įprastas dalykas.

Ne kartą girdėjau replikų, kad su tokiu požiūriu toli nenuvažiuosiu, kad esu jauna naivi optimistė, žiūrinti per rožinius akinius: „Koks dar skaidrumas ir atsakingumas, kokius niekus tu kalbi, versle reikia pinigus uždirbti!..“ Bet aš kantriai tikėjau tuo, kad verslą galima daryti skaidriai ir laikantis aukštų standartų – ir, matyt, įmonės savininkams tai buvo ženklas, kad man galima patikėti vadovės pareigas.  

Ar laikui bėgant tas optimistiškas tikėjimas nenuslopo? Realybė nesmogė į veidą?

Tikrai daug kartų buvau provokuojama, bet nepasiduodu. Atvirkščiai, vis drąsiau kalbu skeptikams: „Kadaise jūs aiškinote, kad be atlyginimo vokeliuose Lietuvoje gyventi neįmanoma. Aš jums sakiau, kad įmanoma ir vieną dieną taip bus.“ Ir ta diena atėjo! Aišku, šešėlis tebeegzistuoja, dar nėra taip idealu, kaip galėtų būti – bet situacija tikrai geresnė ir skaidrumo atsirado nepalyginamai daugiau nei prieš keliolika metų. Kartelę aukštyn labai pakėlė užsienio įmonės, Lietuvoje įsteigusios savo paslaugų centrus.

Beje, ir jų požiūris pasikeitė: prieš dešimtmetį jos rinkdavosi Lietuvą dėl pigios darbo jėgos, o šiandien – dėl aukštos kompetencijos specialistų. Čia jos randa darbuotojų, kurie kalba keliomis kalbomis, išmano technologijas ir procesus, stebėtinai greitai mokosi: iš daugelio užsienio investuotojų girdėjau, kad personalo mokymams buvo numatę 4-6 mėnesius, tačiau jau po dvejų suprato, kad žmonės viską moka. Mūsų šalies darbuotojai iš tiesų labai sustiprino savo įvaizdį pasaulinėje darbo rinkoje.

Tikriausiai pastebite ir tai, kad pačių lietuvių lūkesčiai išaugo. Ko iš tiesų šiandieniniai darbuotojai nori iš darbdavių?

Anksčiau žmonėms nė į galvą nešaudavo, kad darbdavys turi pasirūpinti jų sveikata, o šiandien šis klausimas itin diskutuojamas. Darbuotojams tapo svarbi jų emocinė būklė, nemažai darbdavių ėmė rūpintis jų psichologine sveikata: įmonėse diegiamos programos, kaip sumažinti perdegimą, įveikti stresą, depresines būsenas. Beveik visos didžiosios kompanijos į savo sveikatos draudimą įtraukė psichoterapeuto paslaugas – to ypač prireikė išgyvenant pandemiją. Bet kalbame ne vien apie sveikatą. Esu asociacijos „Lyderė“ narė: skatiname darbdavių iniciatyvas, kurios padeda tėvams derinti karjerą ir šeimyninius įsipareigojimus.

Darbuotojas juk nėra vien darbuotojas, jis turi keletą socialinių vaidmenų: buhalteris tuo pat metu yra ir tėtis, programuotoja – mama. Reikia ieškoti dialogo, kad jis būtų patenkintas, nes laimingas darbuotojas įmonei visada reiškia didesnę finansinę naudą.

Darbdavių lūkesčiai irgi keičiasi. Pastaruosius dvejus metus Lietuvos verslas susiduria su didžiuliu talentų trūkumu: apklausų rezultatai rodo, kad net 70 procentų darbdavių stinga darbuotojų. Viena iš priežasčių yra atlyginimas: darbuotojai nori didesnio, nei darbdaviai gali pasiūlyti. Antroje vietoje motyvacijos stygius: darbdaviams neužtenka, kad darbuotojas abejingu veidu ateitų į darbą, jis turi ir norėti dirbti. Ir trečioje vietoje – kvalifikacijų trūkumas: technologijos taip greitai keičiasi, kad žmonės nespėja atnaujinti kvalifikacijos.

Tad jei jūs esate motyvuotas darbuotojas, turite šiuolaikinių įgūdžių ir to, ko reikia darbdaviui, – esate auksinė žuvelė, kurią kiekvienas bandys pagauti. Labiausiai medžiojamos profesijos šiandien – IT sektoriaus, personalo, finansų ir apskaitos specialistai. Labai išaugo poreikis specialybių, susijusių su komunikacija, viešaisiais ryšiais, rinkodara, ypač skaitmenine.

O kas jūsų pačios asmenybėje pasikeitė per ilgus vadovavimo metus?

Dabar dar labiau vertinu bendravimą – nuoširdų ir atvirą. Mano darbe viskas sukasi apie žmones: jie yra įmonės sėkmės priežastis, pagrindinis svertas, dėl ko laimime ar pralaimime. Nieko kito neparduodame – tik vienų žmonių žinias apie kitus žmones. Kuo mažiau bandymų apžaisti ar nuslėpti tam tikrą informaciją, kuo daugiau atvirumo ir draugiško dialogo, lūkesčių išsakymo, tuo visiems geriau.

Kartais išgirstu patarimų: „Jei būsi pernelyg draugiška su darbuotojais, jie užlips tau ant galvos ir kils chaosas.“ Bet čia atvirumas tiesiog painiojamas su nepagarba. Aš net su savo artimiausiais draugais nesu tiek familiari, kad būčiau nepagarbi. Ir karjeroje niekada nėra nutikę taip, kad eičiau atvira širdimi – ir vien dėl to kažkas nepasisektų. Aišku, tada tampi labiau pažeidžiama, bet kai su žmonėmis daliniesi pozityvumu – ir iš jų sulauki pozityvo.

Ar kada nors susidūrėte su stereotipine nuostaba: kaip jauna moteris ir mama gali būti įmonės vadovė?!

Žinoma. Šiame gyvenimo etape susiduriu net su dviem stereotipais: pirmas – kaip aš, šeimos moteris, galiu būti įmonės vadovė, ir antras – kaip galiu svaičioti apie karjeros galimybes, kai man jau suėjo keturiasdešimt ir esu, atsiprašant, nebejauna?.. Griauti stereotipus Lietuvoje tenka kasdien. Štai pavyzdys: neseniai stojau į vadovų magistrantūros studijas ir pokalbio metu manęs paklausė, ar aš suvokiu, kad turiu du mažamečius vaikus.

Jaunėliui tuo metu sukako pusantrų, buvau neseniai grįžusi dirbti, tad žmonėms iškilo klausimas, ar esu adekvati vertindama savo galimybes – o gal man dar tęsiasi pogimdyvinė depresija?..

Atsakiau paprastai: „Gyvenime dedu labai daug pastangų, kad jokia kita moteris neišgirstų tokio klausimo.“ Aplink matau daug pavyzdžių, kai moterys negali grįžti į darbą ar daryti karjeros vien dėl visuomenės stereotipų. Jos girdi: „Taip ir žinojome, kad tu karjeristė, o ne mama.“ Tarsi tie žodžiai vienas kitam prieštarautų... Arba – „Kaip čia gali būti, kad tavo vyras išėjo tėvystės atostogų? Tai kas su tavimi negerai?“

Su ja viskas gerai! Jei moteris pasirenka karjerą, tai nereiškia, kad jos mamos statusas smunka žemyn. Žmonės turi daug socialinių vaidmenų, ir kiekvieno asmeninis reikalas juos proporcingai susidėlioti. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse suteikiama begalė galimybių tai derinti: įmonės leidžia dirbti nuotoliniu būdu, prisitaiko prie darželių darbo grafiko, įsteigia vaikų kambarius ir t.t. Ačiū Dievui, mes jau nebegyvename visuomenėje, kurioje žmogus verčiamas atlikti kažkieno primestą vaidmenį.

O kaip jūsų šeima prisitaiko prie jūsų vadovės statuso?

Esu laiminga, nes turiu labai palaikančią aplinką – nuo artimiausių žmonių iki įmonės akcininkų. Jie man duoda laisvę, kuria protingai naudojuosi. Bet, žinoma, disciplina labai svarbi: privalau taip susidėlioti dienotvarkę, kad užtektų laiko ir darbui, ir šeimai, ir mokslams, ir dar kokiam trumpam serialui, į kurį dirstelčiau viena akimi migdydama vaikus.

„Kaip tu viską spėji?“ – kažkas klausia. Bet aš tikrai visko nespėju: skiriu laiko tik tam, kas man svarbu. Kiekvienas žmogus turėtų retsykiais atlikti savo vidinį auditą ir nuspręsti, kas jam iš tiesų svarbu, nes prioritetai keičiasi. Šiandien man nuoširdžiai svarbu nuveikti tai, kas padarys mano vaikų gyvenimą gražesnį.

Prisidedu prie įvairiausių socialinių iniciatyvų ne dėl to, kad tai padeda užmegzti verslo ryšius, o dėl to, kad turiu dukrą ir sūnų – ir man svarbu, kad Lietuva jiems taptų kuo geresne vieta gyventi. Neturiu ambicijos pakeisti pasaulį, bet jei mes tik kalbėsime, kad reikia kažką daryti, ir toliau gulėsime ant sofos – pokyčiai niekada neįvyks.