Britų dainius Benjaminas Clementine'as padovanojo lietuviams iki ašarų jaudinantį koncertą

Sodrus balso tembras, teatrališka atmosfera (specialiai dėl koncerto į salę buvo atgabenti manekenai) ir iki skausmo nuoširdūs dainų tekstai – dėl jų susirinkusiųjų kūnais bėgiojo malonus šiurpuliukas.

Į Vilnių Benjaminas Clementine'as atvyko su koncertiniu turu „The Wandering Tour“. Tai vienintelis šios britų žvaigždės koncertas visose Baltijos šalyse. Į mūsų šalį jis atvyko koncerto išvakarėse iš Rusijos. Vis dėlto ilgai Benjaminas Clementine'as Lietuvoje neužsibus – jau ketvirtadienį surengs koncertą Poznanėje (Lenkija).

Koncerto Vilniuje metu Benjamino Clementine'o gerbėjai išgirdo jau pamėgtas jo debiutinio albumo „At Least for Now“ dainas ir kūrinius iš naujausio, tik šiemet išleisto albumo „I Tell a Fly“.

Nors šis albumas parašytas gerokai šviesesniu atlikėjo gyvenimo laikotarpiu (į pirmąjį albumą Benjaminas Clementine'as sudėjo dainas, kurias parašė būdamas benamiu), jame taip pat kalbama apie rimtus, net skaudžius dalykus. Literatūrą ir poeziją su muzika derinantis Benjaminas Clementine'as pagrindinį albumo kūrinį „Phantom of Aleppoville“ parašė įkvėptas britų psichoanalizės pionieriaus Donaldo Winicotto minčių.

Anksčiau minėtas benamio gyvenimas – tik nedidelė dalis spalvingų dainininko patirčių. Turtingoje šeimoje užaugęs atlikėjas kentė patyčias, mokyklos taip ir nebaigė, o susivaidijęs su tėvais, su kuriais iki šiol nesusitaikė, išvyko iš Londono. Atsidūręs Paryžiuje Benjaminas Clementine'as tapo benamiu, maistui užsidirbdavo dainuodamas metro stotelėse. Pasaulis jam buvo tapusi tokia niūria vieta, kad, kaip ne kartą tikino dainininkas, jis svarstė apie savižudybę.

Šiandien Benjaminas Clementine'as gali pasigirti gausiu gerbėjų ratu, faktu, kad spaudė Jungtinės Karalystės princo Charleso ranką, kalbėjosi su legendiniu „The Beatles“ nariu Paulu McCartney... Tačiau Benjaminas Clementine'as nėra pagyrūnas ir, galų gale, ne blizgūs dalykai jam rūpi. Vienintelis dalykas, kuriuo jis iki šiol noriai viešai džiaugiasi – tai žinia, kad jo mylimoji Flo Morrissey laukiasi pirmagimio.

Tačiau savo praeities Benjaminas Clementine'as nenutrina. Štai ir koncerto metu atlikėjas papasakojo, kad Vilniuje susipažino su benamiu, vardu Laimonas. Pats benamio dalią patyręs dainininkas yra linkęs padėti likimo nuskriaustiems, tad norėjo pagelbėti ir Laimonui. Deja, atlikėjui trumpam nusisukus lietuvis nuėjo.

„Jei pamatysite Laimoną – labai aukštą vyrą sodriu balsu, – perduokite jam nuo Benjamino linkėjimus“, – susirinkusiųjų paprašė dainininkas.

Su publika Benjaminas Clementine'as šįkart bendravo gerokai daugiau nei prieš pusantrų metų. Jis daug kalbėjo apie pabėgėlius, karą ir kitas nūdienos problemas. Tiesą sakant, jis kalbėjo tiek daug, kad ne kartą atsiprašė susirinkusiųjų. Tačiau publika jo klausėsi sulaikiusi kvapą.

Apskritai, jei lygintume du Lietuvoje įvykusius Benjamino Clementine'o koncertus, jie skiriasi lyg diena ir naktis. Šiemet Benjamino Clementine'o koncerte atsirado choreografija, teatras, publikos įtraukimas. Negalima sakyti, kad kažkuris koncertas buvo geresnis, o kitas – blogesnis. Jie tiesiog skirtingi. Buvo tokių, kuriems tai nepatiko, tad jie paliko salę koncertui nė neįpusėjus. Tai nepraslydo pro Benjamino Clementine'o žvitrias akis.

„Taip, šiemet mes kitokie. Džiugu, kad jūsų tiek nedaug išėjo iš salės, – pasakė atlikėjas, parodydamas tuščias kėdes. – Jei norite, galite nesivaržydami išeiti.“

Vis dėlto šis Benjamino Clementine'o pasiūlymas likusiųjų nesudomino. Charizmatiškas atlikėjas taip užbūrė gerbėjus, kad visi sustoję tamsoje kurį laiką dainavo „Condolence“. Basakojis dainius tamsoje dirigavo tūkstantinei miniai.

Jau dukart pavadinau Benjaminą Clementine'ą basakoju dainiumi. Dėl dainiaus klausimas neturėtų kilti. O kaip dėl basakojo? Kuklumu pasižymintis atlikėjas savo karjeros pradžioje į sceną lipdavo tik basas. Taip patogiau minti fortepijono pedalus – vieną iš priežasčių nurodydavo Benjaminas Clementine'as.

Trečiadienį vykusio koncerto metu basomis vaikščiojo tik muzikantai, tuo tarpu vokalistas avėjo sagtimis dekoruotus juodus aulinukus. Kai į scenos vidurį buvo grąžintas fortepijonas, dar pirmos dainos viduryje Benjaminas Clementine'as kaire koja nuspyrė aulinį nuo dešinės. Ir sceną jis paliko lyg Pelenė – tik su vienu batu. Užtat biso dainininkas grįžo jau visiškai basas, apnuogindamas ne tik pėdas, bet ir tuos sielos užkaborius, kuriuos manė galėsiantis pasilikti tik sau.