Tiesiai, be įžūlaus drąsinimosi ir žavios saviapgaulės – taip Judi DENCH (88), pristatanti pernai baigtą dramą „Aleliuja“, kalba apie senatvę, slaugos namus, koronavirusą, jaunystės kultą ir savo ligą.
Apie pastarąją ji prabyla nebe pirmą kartą. Gerus dešimt metų varginanti amžinė akių negalia – geltonosios dėmės degeneracija – beveik privertė vieną garsiausių savo kartos aktorių pasitraukti iš filmavimo aikštelės. Jau nuo aštuoniasdešimtojo gimtadienio Judi neslėpė, kad skaityti scenarijus darosi vis sunkiau. Seniai atsisveikino su teatru ir nebevairuoja automobilio.
Tačiau per tuos aštuonerius metus dirbo bent dešimtyje juostų. Ir dar kaip dirbo: pavyzdžiui, suvaidinusi Kennetho Branagh „Belfaste“ tapo vyriausia per „Oskarų“ istoriją žvaigžde, pretendavusia į geriausios antraplanės aktorės titulą. Ir pirmuoju tokio amžiaus „Vogue“ viršelio veidu.
Ją ilgai gelbėjo draugai, kelis sykius kartodavę žodžius, kuriuos ji turėjo įsidėti į galvą, puiki atmintis bei galimybė išsididinti kompiuterio šriftą. Ir, žinoma, darbštumas – net seniai peržengusi pensinį amžių ji tebedirba dvylika valandų per parą.