Britų muzikos kūrėjas Ghostpoet Vilniuje pristatys naują albumą

Muzikos kūrėjas ir poetas, kurio tikrasis vardas Obaro Ejimiwe, debiutavo prieš aštuonerius metus. Margų šaknų britas muzikiniame žemėlapyje reikalauja atskiros kategorijos. Už šią pažintį turėtume padėkoti talentų globėjui Gilllesui Petersonui. Kai prieš beveik septynerius metus Ghostpoet debiutavo su albumu „Peanut Butter Blues & Melancholy Jam”, buvo aišku: jei pragmatinės ir asmeninės priežastys neužgesins, jis nužengs toli. Nuo tada masyvėjo ne tik jo skambesys, bet ir kritikų bei gerbėjų palaikymas.

Prieš Ghostpoet reikia nukelti kepurę, kad jis nenustojo kurti ir rado savo nišą. Jo muzika turi širdį, gilūs tekstai – prasmę ir kontekstą. Jo kūryba dovanoja nekasdienę muzikinę patirtį, o garsas yra didesnis nei vaizdas. Viskas tikra, gryna ir išieškota. Jo gerbėjai muzikos išties klausosi.

Sakoma, kad nors Ghostpoet gyvena Londone, jo širdis priklauso Bristoliui – triphopo muzikos sostinei. Jo niūrią, keistų ritmų ir lėto pasakojimo muziką sunku priskirti kokiam nors žanrui. Jis duslaus, kreivo, gilaus skambesio kūrėjas, randantis bendrą kalbą ir su „Massive Attack“, ir su Lucy Rose, ir su Roots Manuva ar Lianne La Havas. Net Damonas Albarnas yra jo draugų sąraše. Jis kažkuo panašus ir į britų muzikos ikoną Tricky. Greičiausiai nuotaika. Dar pusiau dainuoja ir pusiau kalba. Ir čia dar vienas komplimentas jam.

O. Ejimiwe gimė Ganoje. Jo tėvas kilęs iš Nigerijos, o motina – iš mažytės Karibų salos Dominikos. Prieš atsidėdamas muzikai O. Ejimiwe, kaip ir daugelis, studijavo ir mokėjo paskolą. Šešerius metus dirbo skambučių centre ir apsaugoje. Grįžęs iš nuobodaus darbo sėsdavo dėlioti žodžius ir ritmus, kurie galiausiai virto jo pirmuoju albumu, nominuotu „Mercury“ apdovanojimui.

Šį rugpjūtį Ghostpoet išleido jau ketvirtąjį savo albumą „Dark Days & Canapés“ – vieną įdomiausių šių metų britų muzikos įrašų. Tokį svorį turi Ghostpoet – žmogus, kurio talentui nusilenkė net „Radiohead“. Šiandien ji linksniuoja visa didžioji britų muzikos žiniasklaida. Jį prodiusavo Leo Abrahamsas, dirbantis su tokiais vardais kaip Jonas Hopkinsas, Brianas Eno, Paolo Nutini ir „Wild Beasts“.

Globalinis chaosas, įtampa ir nerimas įkvepia tamsius ir neviltingus dainų tekstus. Tai sufleruoja jau vien kūrinių pavadinimai – „End Times“, „Immigrant Boogie“, „Freakshow“ (joje maniakiškai juokiasi gospelo choras). Ghostpoet rūpi ne tik politinės ir socialinės krizės. Dainose jis reaguoja ir į socialinių tinklų bei pažinčių programėlių keičiamus žmonių santykius. Tačiau šios sudėtingos temos paskandinamos subtilioje muzikoje.

Savo išskirtiniu baritonu Ghostpoet ne vien dainuoja, bet ir keistai repuoja ar deklamuoja tekstus. Vienaip jo balsas suskamba makabriškos muzikos fone, antraip – pasidavęs energingam postpankiškam ritmui ar eksperimentinio hiphopo dinamikai. Nepaisant tamsaus skambesio ir niūrių tekstų, Ghostpoet muzika nesukelia liūdesio. Net pačios giliausios melancholijos momentai čia skamba energingai ir labai elegantiškai.

Beje, Ghostpoet jau yra lankęsis Lietuvoje – 2011 m. jis buvo jubiliejinio festivalio „Satta Outside“ žvaigždė. Tada jo vardas plakatuose buvo rašomas riebiausiomis raidėmis. Per šiuos metus jis atrado savo skambesį, elektroniką papildydamas gitaromis, fortepijonu ir styginiais instrumentais.