Briuselyje susituokė Martynas ir Marius: apie šventę įspūdingoje vietoje, teismus prieš Lietuvą ir vaikus

Vestuvių išvakarėse Martynas ryžosi itin atviram pokalbiui su portalu Žmonės.lt apie ceremoniją, įsimylėjimus, pirmą patirtį gėjų klube, tėvų reakciją ir norą turėti vaikų.

Pašnekovas įsitikinęs – apie tai kalbėti būtina.

Martynai, kodėl nusprendėte tuoktis būtent Briuselyje?

Mielai būtume susituokę Lietuvoje. Būryje savo artimųjų, draugų, bendražygių. Deja, tai nėra įmanoma. Kadangi dirbu Briuselyje – pasinaudojome galimybe tai padaryti čia. Domėjausi ir kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Danija ar Portugalija, kur mažiau formalumų ir viskas yra paprasčiau – net jei negyveni ten. Tačiau norėjosi ne tik ceremonijos, bet ir pakviesti bent kelis artimiausius žmones – todėl ir pasirinkome Briuselį.

Kaip atrodys pati vestuvių ceremonija? (su Martynu kalbėjomės dar prieš vestuves – aut. past.)

Mums pasisekė. Tuoksimės centrinėje Briuselio aikštėje esančioje rotušėje. Tai turėtų būti įspūdinga. Vien vieta – verta milijono. Ceremonija vyks senovinėje salėje. Labai laukiame viską pamatyti savo akimis, nes kol kas matėme tik nuotraukas. Tik nerimauju dėl vieno: kad nepradėčiau verkti iš laimės – tuomet negalėsiu pasimėgauti šia akimirka su Mariumi.

Ar daug pakvietėte svečių?

Vasaros metu skrydžiai ir viešbučiai – gana brangūs. Jei taip nebūtų, svečių susirinktų gerokai daugiau. Dabar tikimės, jog bus apie dvidešimt žmonių. Dauguma atvyks iš Lietuvos, bet bus ir iš Airijos, Prancūzijos, ir, žinoma, pačios Belgijos.

Kodėl ryžotės šiam interviu? Kas paskatino atviram pokalbiui?

Visų pirma – norisi matyti daugiau atvirumo iš LGBTQ+ aplinkos žmonių. Vienintelis dalykas, kurį kartoja žmogaus teisių aktyvistai užsienyje: „Pokyčiai atsiranda tuomet, kai aplink yra matomi konkretūs žmonės“. Tik tada, kai jie išeina iš šešėlio, nusprendžia nebesislėpti, būti atviri su visuomene, keičiasi požiūris. Tik tada visuomenė mato, supranta, kad LGBTQ+ žmogus gali būti bet kas: kaimynas, brolis, sesė. tėvas, bendradarbis. Atsiranda palaikymas, nes jie pažįsta konkrečius žmones. Tai nebėra nesuprantama ar tolima.

Kol visi slapstosi nuo savo artimųjų, draugų ir vengia kalbėti viešai šiomis temomis, tol didelio pokyčio tikėtis neįmanoma.

Nebijote visuomenės reakcijos?

Ta reakcija visuomet yra. Tuo metu, kai pradėjome teismų maratoną prieš Lietuvą (dėl siekio įteisinti santuoką – aut. past.), aš irgi sulaukiau žinutės, kurioje buvo grasinama sudeginti ir padaryti taip, kad manęs niekada nebebūtų Lietuvoje.

Man daug svarbiau parodyti savo pavyzdžiu, kad bijoti neverta. Nes baimė negali nugalėti. Kuo žmonės bus atviresni bent jau savo draugų, šeimos rate, tuo tos baimės bus mažiau, nes jie sulauks palaikymo iš aplinkinių.

2023 metų liepos pabaigoje Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė jūsų prašymą įpareigoti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrių registruoti jūsų santuoką. Nejaugi išties tikėjotės, kad šalyje, kurioje neregistruojamos tos pačios lyties atstovų santuokos, jums pavyks pakeisti sistemą?

Tam, kad prieitume iki sprendimo kreiptis į Strasbūro teismą, teko pereiti visas Lietuvos instancijas: buvo kreiptasi į Lietuvos apeliacinį, Aukščiausiąjį ir Konstitucinį teismus. Tačiau prašymas nagrinėti skundą buvo atmestas. Mes įveikėme viską, kas yra įmanoma Lietuvoje. Šiuo metu byla – Strasbūre.

Pirmas siekis buvo suteikti galimybę su šia problema susitvarkyti pačiai Lietuvai. Šituo įrankiu nepasinaudojo.

Neseniai Lietuvoje du vyrai – Vitalius ir Albinas – atšventė 52 metus trunkančią meilę. Vestuvės buvo simbolinės. Pora sulaukė didžiulio palaikymo. To negana?

Čia – tik mažas lašas. Juk santuokos, o ne partnerystės, laukia daugybė LGBTQ+ porų ne vienerius metus. Liūdna, bet yra porų, kurios greičiausiai to nesulauks. Jūsų minimas atvejis – jautrus: greičiausiai ši pora – viena iš tų, kurie nesulauks. Tai – simbolinis žingsnis. Tie simboliai yra labai svarbūs ir LGBTQ+ bendruomenei, ir visai visuomenei. Pagarba Lietuvos piliečiams, kurių lūkesčiai yra neišpildyti. Valstybė juos nuvylė.

Šios vestuvės buvo labai svarbios. Be abejonės, norėtųsi, kad Lietuvoje niekas nebereaguotų į tai, kad tuokiasi vyras su vyru, niekam nebebūtų įdomu kažkieno seksualinė orientacija. Tik norint prie to prieiti, reikia daugiau matomumo. Labai svarbu pralaužti ledus. Ir mes su Mariumi eidami į viešumą kaip tik tai ir darome.

Kodėl, jūsų manymu, Vitalius ir Albinas, žengę labai drąsų žingsnį, nepanoro viešintis?

Aš juos suprantu. Žmonės ilgus metus gyveno baimėje ir buvo priversti slėptis. Jie nebenori patirti papildomo spaudimo. O jis yra.

Juk kai veidą atpažįsta gatvėje, gali kažką nemalonaus pasakyti bet kuris praeivis. Kiekvienas toks pasakymas prisideda prie naštos, kurią žmogus neša ant savo pečių. Gerbiu jų norą nenešti dar didesnės naštos nei jie turi šiandien.

Kodėl jūs to nebijote?

Per daugybę metų turiu užsiauginęs pakankamai storą odą. Tai ir tokios baimės nėra.

Neseniai Vilniuje ėjau į „Soho“ klubą per perėją ir keli jaunuoliai keikdamiesi išvadino mane žodžiu iš „p“ raidės. Tai jau įprasta. Juk visuomenės nariai tiesiog daro prielaidą, jog kažkas priklauso vienai ar kitai grupei, ir dėl to reiškia savo neapykantą. Nors realybėje tas žmogus gali visiškai nieko bendro neturėti su ta bendruomene, kuriai buvo priskirtas.

Kartais net žmogaus išvaizda, kuri neatitinka visuomenės susikurto standarto, gali sulaukti reakcijos. Tik prie to priprantama ir laikui bėgant nebekreipiamas dėmesys.

Ar Lietuvoje keičiasi požiūris į LGBTQ+ bendruomenės narius?

Dalyvavau visose Lietuvoje vykusiose „Pride“ eitynėse nuo pat pradžių. Pokytį matau ir tuo džiaugiuosi. Vilniuje tikrai vis daugiau palaikančių žmonių. Nemanau, kad tą patį galima pasakyti apie regionus.

Deja, kai lietuviai ką nors palaiko, jie yra linkę tylėti. Tačiau tuomet eterį užima tie, kurie lieja neapykantą ir kiršina žmones. Todėl ir atrodo, kad kiršintojų yra daugiau.

Kada supratote, kad jus traukia vyrai?

Lietuvoje (visose srityse) yra gajus skirstymas, kas ką traukia. Tačiau žmogaus seksualumas yra spektras. Jausmiškai esu ne kartą įsimylėjęs moteris. Moterį įsimylėti galiu, bet intymių santykių su ja nenoriu turėti. Man tai – nepriimtina. O vyrą aš galiu įsimylėti ir turėti su juo intymius santykius. Aš esu tik spektro dalis.

Pirmąkart įsimylėjau mergaitę būdamas ketverių metukų. Savo seneliams tada pasakiau, kad darželyje turiu draugę ir aš ją myliu. Kai jie paklausė manęs, kaip supratau, kad įsimylėjau, tuomet paaiškinau – kai aš jai pažiūrėjau į akis ir ji man pažiūrėjo į akis, aš tą iškart supratau. Paauglystėje jaučiau potraukį kai kuriems klasės draugams, matydamas juos persirengimo kambaryje prieš fizinio ugdymo pamoką. Mane traukė vyriškas kūnas. Tačiau tuo metu buvau įsimylėjęs vieną, po to – kitą klasės draugę.

Suvokimas, kas aš esu, atėjo pakankamai vėlai. Man buvo 22-eji ir aš studijavau Kaune. Tuo metu jau pradėjau labiau domėtis lytinės orientacijos klausimais bandydamas suprasti save.

Tas susivokimas – labai individualu. Vieni tai pajaučia vaikystėje, jie gali labai aiškiai identifikuoti, kas juos domina, su kuo jie norėtų būti. Kiti – vėliau. O yra ir tokių, kurie save atranda gerokai vyresniame amžiuje. Dėl to LGBTQ+ bendruomenėje yra tokių, kurie buvo sukūrę santuokas ir jos iširo.

Visuomenėje labai daug šablonų, kurie trukdo anksčiau susivokti, kas tu esi. Labai džiaugiuosi tais tėvais, kurie kalbasi su vaikais apie seksualines orientacijas ir apie tai, kad fiziškai gali išvis jokia lytis netraukti. Tai padeda save pažinti anksčiau, padaryti mažiau klaidų ir įskaudinti mažiau žmonių.

Kaip klostėsi gyvenimas homoseksualiam vaikinui, suprantančiam, kad jis – šalyje, kurioje jausmai tos pačios lyties žmogui yra tabu?

Kai man buvo 22-eji, pirmą kartą nuėjau į gėjų klubą „Kapeika“ Kaune. Jis buvo prie pat Soboro. Tada ir sutikau žmogų, su kuriuo pragyvenau trejus metus. Manau, kad man labai pasisekė. Tas žmogus buvo vyresnis už mane, turėjo patirties ir išminties. Jis man ir padėjo atsakyti į labai daug klausimų.

Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai pirmą kartą ryžausi nueiti į tą klubą. Jaučiau labai daug sumišusių jausmų. Ilgai sukau ratus nedrįsdamas įeiti pro klubo duris. Nebuvo lengva žengti tą žingsnį– lyg ir norisi pamatyti tuos, kurie panašūs į mane, norisi palaikymo ir saugios erdvės. Tačiau kartu tenka prisiversti tai daryti, nes kankina didžiulės abejonės. Buvo daug nerimo. Man pasisekė – tą vakarą atvėrus klubo duris suvokiau, kad viskas gerai. Ir kad čia yra ta erdvė, kurioje galiu būti savimi. Ten norėjosi būti.

Kada ir kaip apie tai, kad jus traukia vyrai, sužinojo tėvai?

Manau, kad tėvai visą laiką tą įtarė. O kai gyveni su mylimu žmogumi, tai net apsimesti, kad jūs tik kartu nuomojatės būstą, nelabai įmanoma. Manau, kad tėtė kaip tik tą pajautęs manęs automobilyje paklausė apie orientaciją. Tuo metu dar nebuvau sau atsakęs į daug klausimų ir pasakiau, kad esu biseksualus. Mano tėvukui po to prireikė reabilitacijos dėl širdies problemų. Ligoninėje praleido kelias savaites.

Mama labiausiai nerimavo dėl giminės pratęsimo. Ji man prisipažino, kad po to, kai sužinojo, jog esu gėjus, daug galvojo ir suprato, kad jei mane atstums, mūsų bendravimas nutrūks. Ji pasirinko būti kartu. Ir ji bendrauja su mano vyru, jam skambina ir tariasi, atostogauja kartu.

Kaip toliau klostėsi santykiai su tėčiu?

Dabar tėtis jau miręs. O tada jam reikėjo laiko viską pergalvoti. Jis pasakė, kad tai – mano gyvenimas, ir aš jį galiu gyventi taip, kaip noriu. Tik jam buvo galia, kad man toks gyvenimas laimės neatneš – turėjo galvoje visuomenės požiūrį.

Sunku suvokti, kad tėvai gali dėl tokių dalykų atstumti savo vaiką. Bet tai vyksta ir tai kartojasi. Ir manau, kad kartosis.

Esate pakankamai žinomas žmogus, pasiekęs karjeros aukštumų. Kaip manote, ar šis išsiviešinimas turės įtakos jūsų karjerai?

O kodėl turėtų? Juk aš noriu daryti tai, ką daro bet kuris kitas Lietuvos pilietis. Vestuvių nuotraukomis dalijasi žmonės socialiniuose tinkluose, portaluose, žurnaluose. Nemanau, kad pasidalijimas gyvenimo akimirkomis paveikia karjerą.

Aplink girdėti nemažai istorijų, kai jaunas žmogus, suvokęs savo kitonišką lytinę tapatybę, mato vienintelę išeitį – emigruoti į šalį, kurioje lytinė orientacija nėra sureikšminama. Ką manote apie tokį pasirinkimą?

Deja, dalis tokių jaunuolių nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Ir tai yra žymiai baisesnis dalykas. Tokių atvejų mokyklose būna kasmet. Dėl įvairių priežasčių ne visada apie tai sužino visuomenė. Tai yra didžiausia tragedija.

Visiškai natūralu, kad žmogus, kuris neranda laimės savo šalyje, jos ieško svetur. Tai nėra pati blogiausia išeitis. Marius irgi norėtų išvykti gyventi svetur – vien dėl saugumo, nes nesijaučia gerai Lietuvoje. Mūsų šeimoje būtent mano noras būti naudingam Lietuvai ir jos žmonėms stabdo nuo šio žingsnio.

Kiek metų gyvenate su savo žmogumi?

Septynioliktus. Susipažinome One.lt, susitikome Klaipėdoje ir pakviečiau jį vasarą praleisti Vilniuje pas mane bute. Ta vasara jau tęsiasi septyniolika metų ir nepaisant visų išbandymų, esu labai laimingas, kad Marius yra šalia.

Dažnas lietuvis pasakys: tai ir toliau ramiai gyvenkite... Kam jums santuoka?

To paties galima paklausti bet kurio lietuvio, kuris po ilgo gyvenimo kartu nori susituokti. Priežastys – tos pačios. Esminė priežastis – įsipareigojimas, kurį pripažįsta valstybė. Tuomet ji ir gina tavo šeimą – atsiranda valstybės apsauga. Tai labai svarbus poros santykių pripažinimas.

Šis pripažinimas sumažina daugybę stresą keliančių situacijų. LGBTQ+ žmonės patiria daug stresinių situacijų, užgauliojimų ir neapykantos. Vienas iš esminių dalykų – nuolatinė baimė: kad kažkas atsitiks partneriui ir tu nieko negalėsi žinoti ar padėti. Kalbu apie situacijas gydymo įstaigose, policijoje.

Itin daug teisinių problemų dėl kartu užgyvento turto Lietuvoje kyla, kai miršta vienas iš nesusituokusios poros partnerių.

Yra daugybė kasdienių dalykų, kai reikalų tvarkymas būtų žymiai paprastesnis, jei gyvenimo partneris būtų šeimos narys.

Lietuvoje vis dažniau tenka girdėti nuomonę, kad santuoka yra kuriama dėl vaikų. Ką manote apie vaikus tos pačios lyties žmonių šeimoje?

Norą turėti vaikų pajutau gana anksti – dar studijų metais. Norėjosi perduoti savo patirtį, žinias.

Net ir pačioje LGBTQ+ bendruomenėje dėl vaikų buvimo homoseksualioje šeimoje yra labai skirtingų nuomonių. Mano manymu, visos šeimos turi turėti teisę pačios spręsti, ar nori jų turėti, ar ne. Lygiateisiškumas arba yra, arba jo nėra. Daugelyje užsienio šalių tos pačios lyties poros įsivaikina arba tampa globėjais tų vaikų, kurių kiti atsisako. Bet Lietuvoje neva „tradicinių šeimų“ gynėjai jau geriau paliktų juos vaikų namuose, nei leistų pilnavertiškai augti su tos pačios lyties tėvais.

Kokioje šalyje ketinate gyventi po santuokos?

Lietuvoje. Planų emigruoti kol kas nėra. Visą savo gyvenimą dirbau Lietuvai. Būdamas bet kurioje pozicijoje stengiausi, kad Lietuva pasiektų savo tikslus ir įvairiose derybose gautų kuo daugiau naudos.

Nesinori palikti šalies, kuri man yra labai brangi.

Ar į jūsų poros planus yra įtraukti vaikai?

Nežinau. Visų pirma – tai padaryti yra labai apribotos galimybės. O jei tik atsirastų tokios galimybės, tuomet mes galėtume drauge spręsti. Aš norėčiau vaikų. Žinau, kad ir Marius apie tai mąsto, irgi norėtų. Tik ar bus tokios galimybės – didžiulis klausimas.