Broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai: „Esame meno ligoniai“

Pastarasis brolių projektas – ant vieno šio miesto daugiabučio sienos atsiradęs piešinys, kviečiantis visuomenę priimti vaikus iš globos namų. „Kas, jei ne mes – visa tai patyrę savo kailiu, – gali lukštenti tokias temas?“ – retoriškai klausia.

Vaikystėje tėvų į globos namus nuvežti Algirdas ir Remigijus dabar – žinomi menininkai, realistinio piešimo meistrai, pripažinti ir įvertinti kritikų, kolegų, meno kolekcininkų.

Freskos ir mozaikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusius brolius dar ir dabar dažniausiai galima sutikti globos namuose, kuriuose užaugo. Arba akademijoje. Remigijus čia dėsto piešimą ir anatomiją, Algirdas rašo disertaciją.

Lyg to būtų negana, jiedu atidarė studiją, kurioje moko suaugusiuosius piešti, o Algirdas dar lekia į Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdžius. „Jei nori, viską gali suspėti. Svarbiausia – nesiblaškyti. Jei uždėjai puodą ant viryklės, nereikia eiti pavedžioti šuns“, – šypteli Algirdas.

Mums linksmai besišnekučiuojant akademijos valgykloje, šalia su padėklu prisėda pagyvenęs vyras. „Šis žmogus už bendrabutį atsakingas“, – vienu balsu pristato broliai. Kurį laiką tyliai pietavęs ir, matyt, įdėmiai klausęsis mūsų pokalbio, vyriškis nesusilaiko: „Geri vaikai: labai stengiasi, patys galvoja, kaip rasti sau vietos po saule, nelaukia, kol kiti ką pasiūlys...“

Tai ar sunku buvo rasti savo vietą po saule?

Remigijus: Visko pasitaikė, bet gerų žmonių dėka buvo lengviau. Kiek ir kokių žmonių sutiksi, turbūt priklauso nuo to, kokioje aplinkoje nardai.

Nesuklysiu sakydama, kad ypač daug gerų žmonių sutikote čia, Dailės akademijoje?

Remigijus: Jau vienuolika metų akademija – mūsų tretieji namai. Pirmieji visada buvo vaikų globos namai Alytuje, antrieji – namai Vilniuje, kuriuose gyvename. Į akademiją ateiname bet kada – nesvarbu, darbo ar nedarbo diena būtų. Smagu pabendrauti su kolegomis, draugais, faina pavalgyti valgykloje – į ją iki šiol užsuka net seniai baigę akademiją.

Algirdas: Remis ateina su draugais pabendrauti, o aš – į jaunas merginas pasidairyti (juokiasi).

O jei rimtai, jau vienuolika metų „sergame“ daile: galvoje nuolat skraido įvairios idėjos, vizijos, kartais jos čia – valgykloje, prie lėkštės sriubos, – ir įgauna konkretesnį pavidalą. Esame meno ligoniai, patys tikriausi darboholikai.

Kai klausia, ar kada nors ilsimės, visada puolame aiškinti: „Taip, žinoma! Štai buvome Amerikoje: parodas, galerijas aplakstėme, džiazo klausėmės.“ O ar tikrai ilsimės nuo meno? Nebent kasdami bulves (juokiasi). Arba – žiūrėdami filmus. Kita vertus, kinas juk taip pat susijęs su kultūra...

Kuriate ne vien sau?

Remigijus: Ne, bet sau – taip pat.

Algirdas: Kuriame tai, kas svarbu mums patiems, bet yra žmonių, kuriems tos temos taip pat aktualios. Pastarąjį kūrinį, kuriam panaudojome kavos kapsules, parodėme šiųmetėje menų mugėje „ArtVilnius“. Reklamos galią mes pabandėme priartinti prie meno, ir, manau, visai neblogai išėjo.

Bet kurioje mugėje, taip pat – ir meno, siekiama parduoti. Mugės rėmėjai bei reklamos užsakovai taip pat turi tikslą parduoti. Kaip idėją savo kūriniui panaudojome Damieno Hirsto kūrybą.

Hirstas – vienas perkamiausių menininkų pasaulyje, taškų paveikslus („spot paintings“) jis pradėjo kurti dar devintajame dešimtmetyje. Ir nors pirmuosius taškus tapė pats, dabar jo kūrinius štampuoja asistentai. Savo kūriniu su broliu bandėme parodyti ribą tarp pataikavimo žiūrovui, noro parduoti kūrinį ir paties meno.

Ką jums patiems reiškia žodis „parduoti“? Jums svarbu, kad meno gerbėjai pirktų jūsų kūrybą, ne tik grožėtųsi?

Remigijus: Mes parduodame rankdarbius, bet – ne meno kūrinius. Rankomis išaustas kilimas, kokybiškai pasiūtos užuolaidos – visa tai yra elementai, skirti interjerui papuošti. Ant drobės realistiškai perpiešta šeimos nuotrauka mums irgi yra interjero detalė. Ši mūsų veikla – amatas, kuriuo parodome savo meistrystę: žmonės užsako – mes nupiešiame.

Algirdas: O štai mūsų projekto „Poveikis“ kūriniai, kuriuose pavaizduoti Alytaus globos namų auklėtiniai, – didelės valios ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Tai – meninis projektas. Savo darbštumo pavyzdžiu siekėme įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui. Pabandėme ištrinti atskirties ribą tarp meno kūrinio ir subjekto.

Skatinome vaikus siekti aukštesnių tikslų nei vien materialinės gerovės. Piešinius įsigijo MMC (Modernaus meno centras), o pinigai nukeliavo vaikams. Visi jie gavo tiek, už kiek pardavėme paveikslus, – po keturis tūkstančius litų.

Tokia buvo šio projekto koncepcija. Tai – ne labdaros akcija. Neieškojome ir pirkėjų – jie atsirado savaime. Globos namuose augantiems vaikams, sutikusiems mums pozuoti, pažadėjome padovanoti jų portretus. Nuo pat pradžių mūsų darbai priklausė vaikams.

Norėjome parodyti, kad tikrus meno kūrinius gali turėti ne tik turtingi dėdės, bet ir pinigų neturintys paaugliai. Kai atsirado pirkėjai, paklausiau vaikų, ar nenorėtų, kad paveikslai atsidurtų muziejuje. Buvo tokių, kurie parduoti nenorėjo, bet kai sulaukė konkretaus pasiūlymo, persigalvojo (šypteli).

Bet turbūt vis vien svajojate kada nors gyventi iš meno, o ne iš rankdarbių?

Algirdas: Būtų nerealu turėti mecenatą, dėl kurio paramos mums nereikėtų galvoti apie duonos kąsnį ir tai, kaip įsigyti piešimo priemonių. Tuomet galėtume sukurti ne vieną socialinį projektą. Sukurtume keturis kartus daugiau ir geresnių kūrinių.

Augant vaikiškas pavydas, kad kažkas gyvena geriau už jus, nekankino?

Algirdas: Žinoma, jo buvo. Galbūt iš to pasiutimo ir pasukome kitu keliu, o ne tuo, kuriame greičiausiai būtume paslydę, susigadinę savo ateitį. Rūkyti, gerti, vogti – jau buvome pasiekę ribą, už kurios – pražūtis. Tik vaikų globos namuose mums parodė, kad yra daugiau kelių, kad yra iš ko rinktis ir ko siekti.

Norite pasakyti, kad dar prieš patekdami į globos namus jau puikiai žinojote cigarečių, alkoholio skonį?! Negali būti – juk tuomet tebuvote aštuonerių!

Algirdas: Tai kas? Buvome labai savarankiški. Žinojome, ką reiškia užsidirbti pinigų savomis rankomis, kartais darant ne visai gražius dalykus...

Remigijus: Bet mes tikrai nevogdavome! Nors... Na, taip, esu pavogęs batoną, tik vogiau jį tikrai dėl to, kad norėjome valgyti...

Algirdas: Yra priežasčių, kodėl žmonės taip elgiasi. Kiekvienas veiksmas yra tam tikra reakcija į aplinkos veiksnius. Vieni vagia iš smalsumo, kiti – iš smagumo, treti – iš neturėjimo ką veikti. Brolis vogė dėl to, kad neturėjo ką valgyti.

Vadinasi, globos namai jus išgelbėjo?

Remigijus: Ne tik jie... Turėjo įtakos ir tėvai, ypač – tėčio pastabos. Jis mokėdavo labai taikliai pasakyti, savo pavyzdžiu parodyti, kaip neturėtų būti. Žinoma, daug kuo prisidėjo ir draugai, auklėtojos, bet turėjo praeiti nemažai laiko, kol supratome, kuriuo keliu eiti. Iki tol, kol patekome į globos namus, gyvenome pagal džiunglių įstatymus: daug keikdavomės, mušdavome kitus vaikus – buvome tarsi laukiniai.

Algirdas: Mušdavomės, nes galvojome, kad taip naudinga daryti. Dar prieš patekdami į globos namus užsidirbdavome... iš muštynių. Kaip tik tuo metu buvo populiarūs filmai su Jeanu-Claude’u Van Damme’u apie kovas už pinigus, todėl miesto taksistai susigalvodavo atrakciją: jie mums sumokėdavo vien už tai, kad surengtume muštynes su kitais panašaus likimo vaikais.

Remigijus: Puikiai atsimenu pirmąją mūsų dieną globos namuose. Kai mus atvežė, tėvai buvo blaivūs, tvarkingi. Jie mums paaiškino, kad į mokyklą Vaisodžiuose, kur gyvenome, mūsų nepriėmė ir kad mums būtų geriau mokytis globos namuose. Nejautėme jokio pykčio, kamavo tik mažytis nerimas, kad patekome į naują aplinką. Kita vertus, iki mokyklos lankėme savaitinį darželį, tad atrodė, kad niekas per daug nesikeis.

Algirdas: Tėvai, kaip ir žadėjo, savaitgaliais pasiimdavo, vėliau patys namo grįždavome. Gyvenome ne taip ir blogai. Žinoma, visko buvo, bet liežuvis neapsiverstų pasakyti, kad Alytaus vaikų globos namuose buvo negera. Visada žinojau, kad ten augti mums geriau nei pas tėvus.

Buvo gerai, nes nežinojome, kaip gali būti dar geriau... Niekada nežinojome, ką reiškia gyventi darnioje šeimoje. Šeimoje, kurioje yra už ką nueiti į teatrą ar nuvažiuoti pažaisti golfo. Visada galima rasti, kur yra geriau, bet tuo metu globos namai atrodė ideali vieta.

Nepikta ant tėvų, kad nesukūrė normalios, darnios šeimos, nesuteikė jums to, kas jūsų bendraamžiams atrodė savaime suprantami dalykai?

Remigijus: Ne. Jie niekada mūsų nemušė, nieko iš mūsų neatėmė. Nepaisant to, kad daug gėrė, iš mūsų tėvų niekada nebuvo atimtos tėvystės teisės. Man visada atrodė, kad jiedu nuoširdžiai mums linki gero. Negalėdami mumis tinkamai pasirūpinti, jie priėmė sunkų sprendimą.

Pykome tik ant alkoholio. Buvo baisu matyti, ką jis padaro su žmonėmis. Nežinau, kokia yra tikroji statistika, bet susidaro įspūdis, kad devyniasdešimt procentų nelaimių ir nusikaltimų įvyksta būtent dėl jo. Užsidegė lovoje, nes buvo girtas. Kažkas girtas padegė kažkieno namus. Girtas nužudė ar pražudė vairuodamas girtas. Ką daryti? Jei būtų mano valia, smarkiai pakelčiau alkoholio kainas, o tiems, kurie skųstų kontrabandininkus, mokėčiau didžiules premijas (šypsosi).

Patys su alkoholiu greičiausiai nedraugaujate?

Algirdas: Ne, ir jau daugybę metų. Daug kas priklauso nuo aplinkos. Neturime nė vieno draugo, kuris kaskart per šventes prisigertų tiek, kad griuvinėtų ir kitą dieną nieko neprisimintų. Mūsų draugai, jei ir išgeria, mėgaujasi draugija, o ne pačiu alkoholiu. Stalo žaidimai, badmintonas, batutai, boulingas, iššūkių kambariai – yra šimtai priežasčių ir būdų linksmintis, alkoholis negali būti pretekstas žmonėms susitikti, bendrauti.

Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado dailė?

Algirdas: Viskas prasidėjo nuo vyresniojo brolio. Jis piešdavo, mes apžiūrinėdavome jo darbus, pamenu ir kartėlio jausmą, kad mums taip gerai niekada neišeis.

Remigijus: Deja, su broliu nebebendraujame: jis – banditas, melagis, nelabai turime apie ką kalbėtis. Ir vaikystėje mes nedažnai matydavomės, tačiau jo piešinius puikiai atsimename. Iki globos namų ir Alytaus dailės mokyklos, į kurią mus nuvedė globos namų direktoriaus pavaduotoja, bandydavome ir patys piešti. Piešdavome viskuo: žvakių dūmais ant lubų ar anglimi ant sienų. Nuo to, galima sakyti, prasidėjo pirmieji mūsų grafičiai (juokiasi).

O pamenate, kas dėjosi galvose, širdyse, kai prieš vienuolika metų įžengėte į senuosius Dailės akademijos rūmus?

Remigijus: Labiau už viską troškome įstoti į akademiją, bet nelabai tikėjome, kad tai – įmanoma. Jautėmės nepaprastai svarbūs, nes vien faktas, kad įstojome, negana to – iš pirmo karto ir antru bei trečiu numeriais sąraše, vertė savimi didžiuotis.

Intelektualūs, protingi žmonės, dėstytojai, profesoriai, mokslų daktarai – šie žmonės mus vertė stiebtis. Tai buvo mūsų autoritetai, klausėmės kiekvieno jų žodžio ir nepaprastai bijojome nuvilti. Juos, save, globos namuose likusias auklėtojas... Dar bijojome atsidurti mokančių už mokslą gretose, todėl be proto daug dirbome: jei per pusmetį reikėdavo nupiešti keturiasdešimt eskizų, mes kiekvienas po pustrečio šimto nupiešdavome.

Kurso draugai turėjo jūsų nemėgti...

Algirdas: Kai kurie ir nemėgo.

Remigijus: Bet daugelis mus vis tiek labai palaikė. Jau pirmaisiais metais tuometis akademijos rektorius Adomas Butrimas mus pakvietė kartu švęsti Kūčių. Pakvietė ir dar keletą vaikų iš globos namų, iš viso – apie dešimt. Žinau, kad šiemet Kūčias taip pat švęsime pas jį.

Jūsų kūryba – tai jūsų abiejų darbo vaisius. Dažnai susibarate?

Algirdas: Nedažnai, bet, žinoma, ginčijamės.

Remigijus: Ir ginčijamės dėl pačių kvailiausių dalykų.

Algirdas: Visai ne dėl kvailų, o dėl labai rimtų. Pavyzdžiui, neseniai susiginčijome, kokias spalvas – geltoną ant mėlynos ar juodą ant baltos – naudoti. Juk tai – taip rimta (juokiasi)!

Kaip manote, jei būtumėte augę atskirai, vis vien būtumėte tapę vienais iš šios kartos dailininkų, kuriuos lydi sėkmė?

Remigijus: O kaip žinoti, jei niekada nebuvome atskirai? Ne smegenys, o patirtis pasako, kas yra gerai, o kas – ne. Šiuo klausimu mes patirties neturime, tad ir atsakyti – sunku.

Algirdas: Anksčiau visada būdavome kartu, dabar – nebe: brolis daug laiko leidžia akademijoje, aš – Alytuje, kartais – atvirkščiai. Be to, brolis turi draugę, o aš – ne (juokiasi)...

Pavydu?

Algirdas: Visai ne! Atvirkščiai – džiaugiuosi dėl brolio, nes turi labai simpatišką draugę.

Remigijus: Panelės, paklausykite, šita žinutė – jums: mano brolio telefono numeris – +370 68... Perspektyvus dailininkas laukia jūsų skambučio (kvatoja)!