Tokie jie kadaise, stebindami bendraamžius, atvažiavo iš Kauno į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Augis Kepežinskas baigė scenografiją, o aštuoneriais metais jaunesnis jo brolis Rimvydas Kepežinskas – grafiką. Bet „aukštasis menas“ tikrai nebuvo vienintelis jų talentas.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Esate panašūs – jei abu būtumėte su barzdomis, visai supanašėtumėte.
Augis: Aš barzdą pradėjau auginti po trečio studijų kurso, o brolis kadaise irgi buvo barzdotas. Pameni, kaip nusiskutom vieną vasarą Šventojoje? Praėjo pro mane kaip pro nepažįstamą aktorė Nijolė Gelžinytė su dukra, o po kelių minučių už nugaros pasigirdo riksmas: „Kepežinskai, čia tu?!“
Rimvydas: Ateinu į pliažą, dairausi brolio – nėra. Nepažinau! Iš paskos ir aš tada nusiskutau. Kažkur net dvigubą portretą iš tų laikų turim.
Rimvydo pravardė Keptas išliko visam gyvenimui, o jūs, Augi, jokios neturėjote?
Augis: Studijų metais visi mane vadino kultūringu Eugenijumi. Turbūt atrodžiau kitiems labai jau kultūringas. Kursiokai draugiškai pasišaipydavo, kartą grįžtant iš baliuko vienas rimtai pasiteiravo: „Kaip jūs, kultūringasis Eugenijau, žiūrite į myžimo procesą?“
Jaunesniajam broliui vyresnysis buvo šviesus pavyzdys?
Augis: Kito kelio jam nė nebuvo. Abu Kaune baigėme Dailės mokyklą.
Tėvai troško ar labai jau gražiai piešėte?
Augis: Aš tai gražiai piešiau. Tuomet daugelio tėvai iš tikrųjų norėjo, kad vaikas arba muzikuotų, arba pieštų.
Rimvydas: Negalvojau apie nieką kitą. Tiesa, dar muzikos mokyklą lankiau – nuo pirmos klasės.
Augis: Iš pradžių jis smuiką išbandė. Bet vienas mokytojas pasakė, kad jei neplanuoja tapti didžiu smuikininku, tiesiog neapsimoka stengtis. Muzikiniam išsilavinimui užteks ir fortepijono.
Rimvydas: To net neatsimenu. Tik kai atariau tuos septynerius metus, dar net institute sapnuodavau, kad reikės koncerte prieš publiką groti arba solfedžio egzaminą laikyti. Cha, taigi, vienu metu buvau kaip koks Čiurlionis – ir muzikantas, ir dailininkas, tik kad muzikantas iš manęs neišėjo – nebent kartais akordeonu pagrodavau.
Augis: Aš tai porą metų muzikos mokiausi privačiai, o paskui tyliai nusiploviau.
Rimvydai, paskutinėje klasėje pavydžiai žvelgėte į brolį? Jūs mokykloje vargote, o jis studijavo menų olimpe?
Rimvydas: Nusivežė kartą jis mane į Vilnių, į instituto šokius. Buvau užmuštas iškart ir apakęs...
...nuo bohemos ar studenčių grožio?
Rimvydas: Ai, ne, studentės baisios pasirodė – su praplyšusiais džinsais ir nutįsusiais megztiniais. O aš gi toks pirmūnas buvau, zubryla, kaldavau viską mintinai. Tėvai norėjo matyti gerą berniuką, tai toks ir buvau. Santūrus, kultūringas. Bet po pirmo kurso pasileidau, nebeatlaikiau. Iki tol nei rūkiau, nei gėriau. Kai tik atvažiavau iš Kauno, kurso panoms, kurios rūkė, šukų dantis į cyzus kaišiodavau, kad joms pasmirstų...
Sklandė kalbos, kad sovietmečiu į prestižinį Dailės institutą buvo galima įstoti tik per pažintis ir didelius kyšius. Jūs visus nunešėte talentu?
Augis: Mes buvome baigę rimtą Dailės mokyklą, kurioje mokslai buvo tikrai ne juokas – reikėdavo atsiskaityti, laikyti egzaminus. Piešdavome kaip profai – ir po pamokų, ir savaitgaliais, laisvo laiko beveik nelikdavo. Aišku, tematika kartais būdavo juokinga: pavyzdžiui, kolūkietis, žiūrintis į auksinius grūdus kombaino fone... Tačiau piešdavome ir natiurmortus, ir peizažus, ir portretus. Pamenu vieną kurso draugą, kuris įstojęs net nežinojo, nuo ko reikia pradėti akvarelę lieti. Turbūt tokių buvo ir daugiau.
Piešimas jums buvo sielos šauksmas ar tiesiog rutina?
Augis: Nuo vaikystės turėjau tikslaus kopijavimo dovaną: pradinių klasių mokytoja man skirdavo atskiras užduotis, pavyzdžiui, nupiešti prieš akis stovinčią vazelę. Ir aš tiksliai nupiešdavau. Aišku, būdavo smagu, kad galiu daugiau nei kiti.
Rimvydas: O aš stengdavausi neatsilikti nuo brolio.
Augis: Studijų metais prisigalvodavome visokių pramogų – tarkime, kiekvienos specialybės studentai statydavo spektaklius, rengdavome grandiozinius Naujųjų metų sutikimus, aš buvau atsakingas už tokią kultūrinę veiklą. Kas porą savaičių – vis nauji spektakliai. Labiausiai patikdavo stovėti prie durų ir visus įleisti.
Gražiausias panas, aišku, leisdavote be eilės?
Augis: Suprantama!
Jūsų charakteriai skirtingi?
Rimvydas: Labiau panašūs. Nesame plepiai. Kai bloga nuotaika – tylim. O kai gramą padarom – vienas per kitą riečiam istorijas.
Buvo etapas, kai itin artimai bendravote?
Rimvydas: Ką tik baigęs studijas apsigyvenau pas brolį. Kažkaip lengvai visi tilpom dviejų kambarių bute, nors jis turėjo žmoną ir du mažus vaikus. Net nežinau, kaip jie mane ten laikė.
Augis: Jau buvau vedęs, prasidėjo mano scenografo karjera, tiesiog labai nesigilinau, ar brolis kitam kambary miega, ar užėjo, o paskui nusnūdo Rimas Tuminas su Faustu Latėnu. Pas mus vis kas nors užsukdavo – juk mobiliųjų telefonų nebuvo: skambutis į duris – svečiai ant slenksčio! Ir jokių problemų.
Žmonai tikras džiaugsmas.
Augis: Tai ji įpratusi buvo...
Rimvydas: Studijų metais su draugu nuomojomės kambarį Stiklių gatvėje, tada tai buvo pigus zombių rajonas. Baigiau studijas, apsiženijau, po metų išsiskyriau, pagyvenau pas brolį, paskui vėl vedžiau ir vėl išsiskyriau. Gerdavau ir kentėdavau po skyrybų, tik kūryba gelbėdavo. Bet ir kūryba tada tamsi būdavo. Tik vaikiškoms knygoms susiimdavau ir iš savęs nors kiek pozityvumo išlupdavau. Jau maniau: viskas, užtenka, vienas liksiu. Bet štai su trečia žmona Daiva Julija dvidešimt metų laimingai gyvenam.
Trečias kartas nemelavo. O Augiui jis kelintas?
Augis: Pirmas ir vienintelis. Gyvenu su puikia žmona Remigija.
Kada ją nusižiūrėjote?
Augis: Vieną svarbią dieną, tiksliau, pasipriešinimo sovietų valdžiai vakarą. Tada Dailės institute vyko Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjera. Mes su dailininku Galiumi Kličiumi turėjome ten dalyvauti, bet Kličius pasiūlė supažindinti su žmonos drauge ir mes roko operą lengvai iškeitėme į baliuką... Tada ir pamačiau Remigiją.
O Rimvydas?
Rimvydas: Daivą įsidėmėjau seniai – dar gyvendamas pirmoje santuokoje: pravažiuodavo ji pro mano langus mašina, užmesdavau akį iš balkono – graži. O paskui dar kartą ją pamačiau draugų kompanijoje legendinėje kavinėje „Žibutė“.
Žmonos padeda kūrybai ar trukdo?
Rimvydas: Kaip čia pasakius... Kūrybai gal ir padeda.
Augis: Jei tik kūryba užsiimi. Bet kūryba turi visokių šalutinių poveikių.
Skaičiau scenografės, grafikės Aleksandros Jacovskytės mintį, kad Rimvydas Kepežinskas dažnai laiką leisdavo jos ir jos brolių – scenografo Adomo bei knygų dailininko Jokūbo – namų virtuvėje.
Rimvydas: O kaipgi – būdavo būdavo... Jacovskių bute aš net su būsima antrąja žmona susipažinau.
Anksčiau juk buvo tokia laisvalaikio leidimo forma – „draugų virtuvė“...
Augis: O, ten daug ko vykdavo! Mūsiškė tuomet Karoliniškėse buvo kaip kišenė – mažutė, standartinė, bet visi užsukę ar net sugalvoję trumpam bute apsigyventi joje tilpdavo. Pamenu vieną patikusį Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „Saulėlydžių kolekcionierius“ – pro mūsų virtuvės langą būdavo matyti fantastiški saulėlydžiai, įrėminti Elektrėnų kaminų, nes namas stovėjo ant kalniuko. Toje virtuvėje su draugais ir mes jausdavomės kaip kokie saulėlydžių kolekcionieriai. Dabar pakeitėme jau tris ar keturias virtuves, dabartinė tapo nebe visai virtuvė, ji madingai sujungta su svetaine – tai mane liūdina. O ir netikėtų svečių šiais laikais jau nebebūna.
Augi, esate padėjęs broliui jo karjeros pradžioje?
Augis: Pamenu, kaip pirmą chaltūrą jam suveikiau: reikėjo Lietuvos televizijos, kur tada dirbau, filmo titrus išrašyti ant stiklo.
Rimvydas: Jėzus, baltu guašu... Atsimenu kaip šiandien. Bet vėliau visada turėdavau užsakymų – plakatai, estampai, knygų iliustracijos. Mokėjo gerai, iš honorarų lengvai nusipirkau sodybą.
Girdėjau, meistraujate joje nesustodamas.
Augis: Iš tėvuko visa tai. Meistraudavo, pats smetoniško stiliaus sofą buvo padaręs. Dar jo ąžuolinis varstotas tebėra pas brolio sūnų.
Rimvydas: Sodyboje yra vadinamoji dirbtuvė, kurioje kalu, obliuoju, pjaunu, – kūrybos ten nėra. Visas vasaras ten praleidžiame, o šįmet prabuvome nuo karantino pradžios iki rugsėjo.
Sodyboje laikas eina kitaip nei Vilniuje?
Rimvydas: Aišku. Atsikeli šeštą ir jau žinai, ką reikia daryt. Sugrėbstyt lapus, surinkt ir į duobę suverst obuolius, nes niekas jų nevalgo, pakurt pečių, jei šalta. Dažyt, kalt, obliuot, nes namas gi senas. Jei iš vakaro nežinau, ką rytoj atsikėlęs veiksiu, ima siutas. Tai, būna, net susirašau. Pavyzdžiui – „ežerą valyti, kurmius apeiti“. Visiškas išpindėjimas, ar ne?
Augis: Aš tik sodą turiu. Geriausia man būtų ten sėdėt ir žiūrėt į tolį, bet vis atsiranda darbų. Aš gi kaimietis. Jaunystėje vasaromis pas pusbrolį kaime laiką leisdavau.
Rimvydas: Buvo mane ten kadaise nusivežęs, ant šieno miegojau...
Augis: ...turbūt samagoną gėrėm.
Rimvydas: Tada dar ne, juk sakiau, kad gert po pirmo kurso pradėjau. O gert profesionaliai brolis mane mokė.
Augis: Tikrai taip. Kiek įpilt, kiek išgert, kuo užkąst.
Rimvydas: Pamenu, šalia kibirą dėl visa ko pastatė...
Augis: Iš bado nemirtume, nes turime dar vieną profesiją: nuo jaunystės abu siuvame. Ypač brolis siuvimo meną įvaldęs.
Rimvydas: Siūti džinsus pradėjau dar mokykloje – pažįstama siuvėja padarė lekalus, aš juos pritaikiau ir pradėjau. Net džinsinę siūlę išmokau siūti.
Augis: O aš institute ir puspalčių pasisiūdavau, ir kepurių, net vestuvinio kostiumo nepatikėjau siuvėjui – jis siuvo švarką, aš – kelnes.
Pamenu tą kultinį parodas apėjusį Rimvydo taksą Antaną. Atsiprašau, daug jūs visko padarėte, apdovanojimų pelnėte, bet, va, atmintyje šitas šuo išliko, nors tų ką...
Rimvydas: Pirmiau nupiešiau basetą, tada Vilniuje jį vedžiojosi tik Dangė Širvytė, poeto Pauliaus Širvio dukra. Nupiešiau tą basetą vienai parodai, ją išvežė į Maskvą, o iš ten – į Bolonijos knygų mugę. Paskambino man tada iš Maskvos ir užsakė nupiešti dar vieną basetą vonioje, nes jis labai patiko Bolonijos mugės direktoriui. Paskui atsirado kitas mano personažas – taksas Antanas, ir mane kone kasmet kviesdavo į Boloniją: pasirodo, to direktoriaus žmona buvo Italijos taksų draugijos pirmininkė. Esu jiems pridovanojęs daugybę savo darbų.
Mačiau metų pradžioje vykusią jūsų parodą „Logorėja“ – aiškinote, kad tai viduriavimas žodžiais. Tų kruopščiai kaligrafiškai išrašytų, ironiškų kūrinių buvo nemažai – pagalvojau, kad taip dirbti gali tik visiškas pedantas...
Rimvydas: Kaligrafija reikalauja kruopštumo – juk negali alkūne paišyt. Bandau būti perfekcionistas – nors tai mane labai nervina, nes ir gyvenime kabinėjuosi prie visai nereikšmingų detalių.
Pavyzdžiui, prie trupinių ant virtuvės stalo?
Rimvydas: Taip, aš toks.
Augis: O aš nelabai.
Rimvydas: Į senatvę darausi bjaurus. Ačiū, kad Daiva Julija mane kenčia...
Dėstote studentams, esate profesorius. Savo perfekcionizmu juos irgi dusinate?
Rimvydas: Daiva sako: „Kodėl su studentais tu linksmas, su kitais – linksmas, o grįžti namo ir arba bumbi, arba tyli. Kai dešimt metų buvau katedros vedėjas, tikrai buvau baisus dėstytojas. Visi manęs nekentė.
Augis: Gal labai jau principingas buvai?
Rimvydas: Piktas ir reiklus. O dabar – laisvas ir linksmas. Tušti biurokratiniai darbai – ne man. Nurodymai iš viršaus, tikrinimai, posėdžiai, lentelės – net nupurto prisiminus! Kūryba ir namai tada kentėjo, atostogų neturėjau – pragaras!
Rimvydo kūryba išlieka muziejuose, o Augio spektakliams kuriama scenografija, deja, tik atmintyje.
Augis: Ir eskizuose. Dar yra kinas – ten daug darbų padaryta. Aišku, gaila, kad daug kas neišlieka, bet pažiūri į nuotraukas, prisimeni, kaip viskas buvo...
Ar pažvelgus į savo jaunystės darbus kartais nesinori jų suplėšyti?
Rimvydas: Tapytojas Linas Katinas sakė, kad savo darbus reikia pačiam naikinti, tai kartais juos perverčiu ir kai ką sudeginu. Daiva rėkia ant manęs, neleidžia.
Augis: Geriau pačiam atrinkti ir sunaikinti, nes neaišku, kur po mirties tie darbai nukeliaus.
Rimvydas: Ir vaikai nežinos, ką su jais daryti.
Jūsų vaikai meno keliais turbūt nenukeliavo?
Augis: Abu turim po sūnų ir po dukrą. Mano sūnus yra gabus dailei, kartą pasakė: „Prisižiūrėjau jau aš tų menininkų gyvenimo...“
Rimvydas: Neužteko jam į tėvo gyvenimą žiūrėt, tai dar pas mane į sodybą atvažiuodavo. O ten kartais būdavo „Sodoma ir Gomora“ – siausdavo menininkai ir garsūs chirurgai. Tad Augio Rokas matęs visko. Rytais, jam, nabagui, nuolat tekdavo į parduotuvę važiuot.
Na, bet gyvenote taip, kad yra labai daug ką papasakoti „ne spaudai“...
Augis: Dar studijų metais per praktiką televizijoje pajutęs tikro gyvenimo skonį supratau, kas tas kinas ir kas ta scenografija su visais savo prieskoniais. Tai buvo tam tikras gyvenimo būdas, prie kurio turėjai taikytis. Pirmas krikštas buvo filmas „Tadas Blinda“ – dirbau dailininko asistentu. Važinėdavome po dvarus, dardėdavome dulkėtais keliais, ieškodami vietų filmuoti, darydavau, ką vyresni sakydavo, o dažnai liepdavo dar ir į parduotuvę subėgioti, kad kelias neprailgtų... Keliose scenose esu net pavadavęs Vytautą Tomkų, nes aktoriai nelabai mokėdavo joti, o aš gerai jodinėjau – reikėjo kadre greitai arkliu pralėkt.
O pamenate kokį nors savo darbą, kuris sunkiai ėjosi?
Augis: Galbūt scenografija „Fėjos Dražė variacijoms“. Režisierius Henrikas Vancevičius, pamenu, tada supažindino mane su Rimu Tuminu, jis turėjo režisuoti spektaklį. Pakvietė mus į savo kabinetą, sako, jūs abu jauni, kalbėkitės, užrakinsite išeidami. Sėdėjom, sėdėjom ir kažką sugalvojom. Nebuvo lengva, nes kūriau vienai erdvei – scenai dabartiniame Rusų dramos teatre, paskui – po pertraukos kitai, nes spektaklis buvo perkeltas į Akademinį dramos teatrą, vėliau Tuminas kažko kito prisigalvojo. Bet rezultatas išėjo geras.
Broliai, o jūs dažnai susitinkate?
Augis: Senokai buvom...
Rimvydas: Gal dar prieš karantiną. Susiskambinam, aptariam einamuosius reikalus. Per gimtadienius apsilankom.
Augis: Atmetus tą „Sodomą ir Gomorą“, daugiausia laiko kartu praleidom, kai keturiese su šakočiu važiavom į mano dukros Ūlos vestuves Slovėnijoje. Paskui dvi savaites pabuvome įspūdingoje saloje, kur, sakė, atostogauja kino žvaigždės.
Rimvydas: Niekam nedaviau vairuot, nesgi aš mašiną išsinuomojau, aš ir atsakingas.
Augis: Buvo jis šiek tiek įsitempęs ir piktokas.
Rimvydas: Ne tas žodis! Ypač atostogų pabaigoje, kai teko važiuoti vienu ilgu tuneliu, tokiu urvu, iškaltu viduramžiais, su blausia šviesa nuo kabančių lempučių.
Augis: Jo žmona ragina: „Važiuok greičiau, ko velkiesi!“, o jis jau baigia sustot iš siaubo. Atsidarėm langą – vanduo nuo skliautų laša.
Rimvydas: O aš laikau vairą kaip prisirakinęs – neatplėši.
Augis: Išvažiuojam iš tunelio ir – skardis! Reikia sukti devyniasdešimties laipsnių kampu į kairę, pypsint iš paskos vietiniams, – jau ir eilė susidarė laukiančių, kol kažkoks durnius užsienietis nuvažiuos...
Augis Kepežinskas
Lietuvos teatro, kino ir televizijos dailininkas, scenografas. Sukūrė dekoracijas žinomiems filmams: Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsniui“, „Mėnulio Lietuvai“, Algimanto Puipos „Vilko dantų karoliams“, „Elzei iš Gilijos“. Dirbo scenografu Klaipėdos, Kauno teatruose, Vilniaus akademiniame dramos teatre. Už spektaklių scenografiją apdovanotas įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Dirba Lietuvos televizijoje dailininku, pastaruosius septynerius metus ten kūrė laidą apie dailę „Linija. Spalva. Forma“.
Rimvydas Kepežinskas
Grafikas, iliustruotojas, taikomosios grafikos meistras. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, profesorius. 1991 metais apdovanotas diplomu už iliustracijas vaikų knygoms Bolonijos knygų mugėje. 2006-aisiais pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Kūryba atpažįstama iš knygų iliustracijų, plakatų bei juose vaizduojamų šmaikščių ir spalvingų personažų. Vienas garsiausių animalistų – jo piešta basetė Burvė nukeliavo į Boloniją; „per šunis“ menininkas pateko į europietiškos iliustracijos bienalę Japonijoje. Geras humoro jausmas atsispindi ir kūryboje.
