Literatūros pasaulyje šiandien (gruodžio 20-ąją) yra ypatinga diena – minimas brolių Grimų pasakų 200 metų jubiliejus. Solidi sukaktis, ar ne? Kad šie žymūs vokiečių pasakininkai ir jų kūryba dar giliau įsirėžtų jūsų atmintin, pažeriame jums keletą įdomių faktų.
♦ Broliai Grimai pasakas ir sakmes pradėjo rinkti dar jaunystėje: Vilhelmui tuo metu buvo 20, o Jakobui – 21 metai.
♦ Pagal šeimos tradiciją (jų tėvas buvo teisininkas) broliai Grimai tapo teisininkais. Tačiau juos labiau domino ne teisiniai dalykai, o vokiečių viduramžių literatūra ir gimtos kalbos istorija, jie studijavo vokiečių mitologiją ir gramatiką, leido mokslines knygas.
♦ Vokiškos „Raudonkepuraitės“ gimtinė yra miestas Švalmas. Būtent čia broliai Grimai užrašė šią pasaką. Švalme stovi paminklas Raudonkepuraitei ir vilkui. Be to, šiame mieste yra viena įdomi tradicija: švenčių metų visos merginos pasipuošia raudonspalvėmis kepuraitėmis, o vaikinai užsideda vilkų kaukes.
♦ Vokietijos centre, tarp Kaselio ir Getingeno miestų, auga Reinhardsvaldo miškas. Jame yra Zababurgo pilis, kuri buvo pastatyta dar 1334 metais. Čia broliai Grimai užrašė garsiąją pasaką „Miegančioji gražuolė“. Šiandien Zababurgo pilyje yra įsikūręs teatras, viešbutis ir bažnyčia, kurioje gali susituokti įsimylėjusios poros. Pavasarį ir vasarą pilies svečius visuomet pasitinka „Miegančiosios gražuolės“ personažai. O aplink pilį, kaip ir pasakoje, auga tikros spygliuotos rožės!
♦ Jei atidžiai perskaitytumėte 200 brolių Grimų pasakų, pastebėtumėte keistą tendenciją – moterys jose elgiasi kur kas baisiau ir žiauriau nei vyrai. Pavyzdžiui, pasakose sutinkama 16 piktų pamočių ir tik 3 pikti tėvai arba patėviai, piktų raganų galima suskaičiuoti net 23, o piktų burtininkų – tik 2. Ir galiausiai – brolių Grimų pasakose 13 jaunų moterų užmuša arba išduoda jas nemylėjusius vyrus, o iš vyrų tokiam niekingam poelgiui ryžosi tik... 1 personažas.
♦ Dauguma pasakų, kurias užrašė Šarlis Pero, broliai Grimai ir kiti pasakininkai, atsirado viduramžių laikais. Tačiau originalūs pasakų siužetai šiek tiek skiriasi nuo užrašytųjų. Kodėl? Kai kurių viduramžių pasakų scenos buvo pernelyg kraupios, brutalios ir žiaurios. Pavyzdžiui, pasakoje apie „Miegančiąją gražuolę“ princas ne bučiuoja pagrindinę heroję, bet prievartauja ją; „Raudonkepuraitėje“ vilkas suvalgo ne tik močiutę, bet dar ir pusę kaimo, o kerštingai nusiteikusi Raudonkepuraitė įvilioja jį į duobę su verdančia smala; „Pelenėje“ piktosioms seserims vis dėlto pavyksta pasimatuoti batelį, tačiau viena iš jų, kad įkištų koją, nusipjauna didįjį kojos pirštą, kita – kulną.