„Aš negaliu baigti karo. Tik galiu padėti ginantiems savo žemę. Neretai mane kaltina, kad padedu tiems, kurie žudo. Ukrainiečiai saugo savo tėvynę, namus. Kai svetimi ateina į tavo namus, norėdami tave nužudyti, neturi kito pasirinkimo“, – sako „Bučos angelu“ pramintas Konstantinas GUDAUSKAS (41), per Bučos okupaciją išgelbėjęs daugiau negu 200 civilių.
Kostios, kaip jį vadina beveik visi, vaikystės dienos bėgo Šilalėje, paauglystę jis pasitiko Kazachstane, ten visuomet buvo pilietinių teisių aktyvistas. Prieš šešerius metus apsigyveno Ukrainoje ir ėmė versti naują gyvenimo lapą. Prasidėjus karui šioje šalyje, Kostia nedvejodamas nusprendė padėti kitiems, o apie lietuvio žygdarbius pasakoja filmas „Buča“, kuris buvo pristatytas ir Europos Parlamente.
Konstantinai, ką reiškia būti angelu?
Oi, taip mane žmonės pavadino (juokiasi). Pats manau, kad esu paprastas žmogus, už savo nuodėmes kiekvieną dieną prašantis Dievo atleidimo. Mano tėtis, kurį laikau šventuoju, niekada neatsisakydavo padėti kitiems. To mokė ir mane. Pamenu, pas mus žmonės eidavo naktimis ir prašydavo pagalbos. Nors tėtis būdavo pavargęs po dienos darbų, niekada neatsakydavo. Namuose dėl to net barnių kildavo. Mama vis primindavo tėčiui, kad jis turi galvoti apie šeimą, o šis tik pasiteisindavo, kad mylėti savo artimuosius gali kiekvienas, svetimus – tik Dievo apdovanotas. Tai – širdies šauksmas. Kiekvieną vakarą tėtis prieš miegą užeidavo į mano kambarį ir paklausdavo, ką per dieną padariau neatlygintai. Būdavo, kad niekuo pasigirti negalėdavau. Jis pasiūlydavo pakilti iš lovos ir išnešti šiukšles.