Budistų vienuole Piya Dassi tapusi lietuvė: „Kai skuto plaukus, man riedėjo ašaros“

„Kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, mane pamačiusi mama ėmė glostyti nuskustą mano galvą. Ji matė savo dukrą, bet kai aš pradėdavau pasakoti, kaip aš dabar gyvenu, ji sustabdydavo mane... Nenorėdavo žinoti“, – atvirauja Piya Dassi.

Portalui Žmonės.lt moteris papasakojo apie gyvenimą vienuolyne, meditacijos reikšmę ir ilgą bei vingiuotą kelią į save.

Užsiminėte, kad vaikystėje buvote itin tikinti krikščionė. Kaip viskas pasikeitė?

Krikščionybė man tiesiog praėjo. Kai aš buvau paauglė, nuėjus į bažnyčią, man nugara eidavo šiurpuliukai, aplankydavo pakilus jausmas. Po kurio laiko nustojau eiti į bažnyčią, o kai vieną kartą užėjus, nieko nepajutau. Jokios emocijos. Galvoju, viskas. Praėjo (šypteli).

O kaip į gyvenimą atkeliavo budizmas?

Budizmas atsirado palaipsniui. Aš augau Klaipėdoje ir labai domėjausi įvairiausiomis dvasinėmis praktikomis, tad eidavau visur, kas tik atvažiuodavo į mūsų miestą. Vieną kartą pas draugę radau tokią storą knygą, ant kurios rusiškai auksinėmis raidėmis buvo parašyta „Budizmas“. Aš ją pasiskolinau, tačiau tuomet nieko nesupratau. Galvojau: „nu ir ką?“. Tik šyptelėjau ir grąžinau.

Po kurio laiko išvažiavau į Londoną. Vaikštinėdama gatvėmis pamačiau, kad vyksta tokie kursai. Tas mano įžengimas į budizmą buvo per praktiką, per meditaciją, o tuomet jau atsirado vidinis noras domėtis ir teoriniais dalykais.

Dažnai į meditaciją žmones atveda gyvenimo sunkumai, ramybės paieškos. Ar taip buvo ir jūsų atveju?

Tuo gyvenimo momentu aš tikrai buvau labai nelaiminga. Galvojau, kad aš esu pasiruošusi padaryti bet ką, kad tik kažkaip išsikrapštyčiau. Buvau labai nepatenkintas žmogus.

Medituoja nemažai žmonių, tačiau vienuoliais tampa retas. Kaip nusprendėte, kad reikia žengti šį žingsnį?

Tapti vienuole nusprendžiau būdama Indijoje. Tuomet buvau viename „atsiskyrime“ ir man buvo taip gera. Iki tol aš gyvenau Londone ir dirbau su žmonėms, patyrusiais stuburo traumą. Sugrįžusi į darbą pradėjau jausti, kad dirbu tik tam, jog galėčiau vykti medituoti ir savanoriauti, nes šioms kelionėms reikia pinigų. Vieną dieną pagalvojau, ką aš čia darau. Juk galima tiesiog medituoti.

Taip ir nusprendžiau vykti į Mianmarą. Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir jau turėjau nuojautą, kad gali nutikti ir taip, kad pasiliksiu ten ir tapsiu vienuole.

Prieš septynerius metus davėte vienuolės priesaiką. Ar šie įžadai yra visam gyvenimui?

Priklauso nuo mokytojo. Vieną mano bičiulę iš Nyderlandų atvažiavo aplankyti jos draugė. Ji čia praleido kelias dienas ir sugalvojo pabandyti pabūti vienuole. Ji priemė priesaiką dienai. Tuomet mokytojas sakė, kad per vieną praktikos dieną mes patiriame labai daug momentų. Vienoje dienoje yra 24 valandos, 24 valandose yra tiek minučių, tose minutėse yra tiek sekundžių, toje sekundėje yra tiek momentų, kad nesuskaičiuosi. Dėl šios priežasties, nesvarbu, kad patirtis ir trumpa – vis tiek verta. Tiesa, šios taisyklės yra Mianmare, bet pavyzdžiui, Tailande tokių nėra.

Na, o kaip į jūsų sprendimą tapti vienuole reagavo artimieji?

Pakankamai normaliai, nes jie pažinojo mane. Tik mano mama galvojo, kad man kažkas užplaukė ir kad tai greitai praeis. Nepraėjo. Kai aš grįžau pirmą kartą į Lietuvą, mane pamačiusi mama pradėjo glostyti nuskustą mano galvą. Ji matė savo dukrą, tik kai aš pradėdavau pasakoti, kaip aš dabar gyvenu, ji sustabdydavo mane. Ji nenorėdavo žinoti. Aš manau, kad ji negalėjo to priimti.

Kai mama mirė, sėdėjome kartu su tėčiu ir aš jam pasakojau, kaip aš gyvenu. Tėčiui buvo kur kas lengviau mane priimti. Jis sakė: „jeigu ir aš taip galėčiau, gyvenčiau taip pat“.

Iniciacija į budistų vienuolius yra neatsiejama nuo plaukų skutimo. Kokios mintys sukosi galvoje tuo metu?

Neprisimenu, kas sukosi galvoje, bet man riedėjo ašaros. Džiaugsmo ašaros, nes buvau labai laiminga. Tas galvos plaukų skutimas yra atsidavimas gyvenimui, tam, kas man yra svarbiausia. Atrodė, kad grįžtu į tikrąją save.

Visgi tapusi vienuole nusprendėte trumpam atsitraukti ir išvykote į Ispaniją. Ten gyvenote kalnuose. Kodėl išvykote iš vienuolyno?

Kai priėmiau įžadus, tai padariau kartu su drauge vokiete. Neseniai mes kalbėjomės ir ji manęs paklausė, kas per visus septynerius buvimo vienuole metus man buvo įsimintiniausia. Aš manau – kad gyvenimas Ispanijoje. Tai man suteikė daugiausiai savęs pažinimo.

Ispanijoje mano gyvenimas buvo visiškai asketiškas, man to labai reikėjo, nes gyvenant vienuolyne niekuo nereikia rūpintis. Dabar aš studijuoju, gyvenu universitete, tačiau prieš tai nuolat gyvenau meditacijos centruose, kuriuos remia žmonės. Kai išvažiavau į Ispaniją, ten nebuvo nieko. Man reikėjo pačiai savimi pasirūpinti, gyventi taip, kaip aš suprantu, kad reikia gyventi.

Sakote, kad to tuomet reikėjo. Kokių patirčių pasisėmėte Ispanijoje?

Ispanijoje nėra tokios budizmo kultūros. Aš buvau visiškoje provincijoje, tad dauguma žmonių nesuprato, kas aš esu. Jie tiesiog matydavo plikagalvę merginą, stovinčią basą, vis klausdavo, gal man reikia nupirkti batus (šypteli). Toks gyvenimas suteikia daug laisvės, tačiau tuo pačiu tai yra savotiškas testas, kaip išgyventi tokiomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, aš gyvenau ant kalno, o kai nusileisdavau į miestą, turėdavau eiti pro patį pavojingiausią rajoną. Ten daug grėsmingų žmonių, tačiau vis tiek reikėjo palaikyti kažkokius geranoriškus santykius su jais. Turi suprasti, kad jie nori būti laimingi ir to siekia taip, kaip moka. Tai buvo puiki galimybė vystyti savo dvasines savybes, kurias Buda siūlė. Toks asketiškas gyvenimas turbūt ir yra palankiausias tobulėjimui. Gyvenimas universitete yra labai gerai mokslams, bet aš nemanau, kad tai yra labai gerai dvasinio vystymosi prasme.

O koks gyvenimas verda vienuolyne? Kaip atrodo kasdienybė?

Priklauso nuo to, kokiame vienuolyne gyveni. Paprastai keliamasi apie ketvirtą ryto, medituojama iki pusryčių, kurie būna auštant. Po pusryčių paprastai tvarkome aplinką, nes čia lapai nuolat krenta, juos visada reikia šluoti. Jei ne lapų šlavimas, tai kitų buities darbų atsiranda, kuriuos reikia padaryti.

Po to vėl medituojame iki pietų. Šie būna apie pusę vienuolikos. Po valgio žmonės ilsisi, tokią tradiciją turi visi vienuolynai. Bent pusvalandį nusnaudžia, o vėliau vėl medituoja. Apie šeštą valandą vakaro būna giedojimas, po kurio vėl keletą valandų medituojama. Tai trunka iki devintos vakaro, tad čia žmonės daug nemiega.

Dabar gyvenate universitete, tad meditacijos praktikų tikriausiai pasitaiko mažiau. Kaip tai keičia jūsų savijautą?

Dabar meditacija užima labai nedaug laiko. Valandą ar pusantros ryte ir vakare. Jos tikrai trūksta. Žinoma, aš nesijaučiu blogai, bet studijuojant kartais vyksta vidinės diskusijos, dėl ko aš visa tai darau. Kai medituoji, viskas tampa aišku. Kai sėdi ant kilimėlio, jauti progresą, jauti, kad eini į priekį. Kai mažiau medituoji, tik ryte ir vakare, nors ir palaikai proto aštrumą, tačiau jautiesi šiek tiek užsisėdėjusi vienoje vietoje.

Meditacija tikrai aštrina protą. Kuo yra aštresnis protas, tuo platesnį realybės vaizdą matai. Kai pasieki tam tikrą lygį, pradedi matyti gyvenimą visiškai kitaip, visiškai naujai. Aš jau maždaug žinau, kiek mano protas dabar yra išsivystęs. Žinau, kad dar yra kur tobulėti.

Mokslininkai jau įrodė meditacijos naudą sveikatai. Ar pradėjus aktyviai medituoti, pagerėjo jūsų savijauta?

Nuo pat vaikystės buvau labai sveikas žmogus, tad sunku pasakyti. Dabar nesu tokia sveika, nes, man atrodo, kūnas sensta. Dabar aš tiesiog galiu priimti tą gyvenimo tiesą ir žiūrėti, kaip kūnas tai daro. Mes čia mokomės mylėti viską, tiek sveikatą, tiek ir nesveikatą. Būtent per problemas ir jų sprendimą išmoksti geriau suprasti, ką kiti žmonės jaučia, nes tai padaryti yra daug sunkiau, kai esi sveikas ir laimingas. Svarbiausia yra išgyventi viską nebėgant nuo to jausmo, o priimant situaciją tokią, kokia yra.

Kas jums yra gyvenimas?

Sudėtingas klausimas. Iš tiesų, tai yra ne daiktai, ne žmonės. Kas dabar ateina į galvą – tai geri darbai. Jei jau mes esame, tai bent jau kažką gero padarykime (šypsosi).