Buriuotojų sąjungos prezidentas Naglis Nasvytis: „Buriavimas sureguliuoja ir gyvenimo kursą sausumoje“

N.Nasvytis juokauja, kad plaukioja tiek metų, kiek kiti žmonės negyvena.

„Buriuoju nuo aštuonerių. Prisimenu, buvo tokie laikai, kai vienas iš kiemo vaikų, nuėjęs į kokį būrelį, papasakodavo, kaip jam ten patiko, ir tuomet visi likę vaikai norėdavo pabandyti. Vienu metu visas mūsų kiemas – 12–14 vaikų – lankė buriavimo būrelį. 

Turėjome labai charizmatišką mokytoją a. a. Kęstutį Baravyką, kuris mokėjo uždegti, įtraukti vaikus. Buvo labai įdomu, nes žiemą patys statydavome mažas jachtutes „Optimistus“, su kuriomis vasarą buriuodavome. Būrelyje išmokti darbai labai pravertė prie jachtų – tai techninis sportas, todėl vis reikia kažką paremontuoti, – pasakoja pašnekovas. – Taigi, pradžia buvo Trakuose, o pabaigos... nėra.

Šis sportas tuo ir žavus. Bėgant metams, kol turi sveikatos, gali keisti jachtas į sudėtingesnes, o paskui, atvirkščiai – plaukioti didesnėmis su gausesne  įgula, kad jaunas žmogus pritrauktų virvę, jei pats to negali padaryti ar neišeina greitai. Taip šiuo sportu gali mėgautis iki grabo lentos.“

Buriavimas suartina

Profesionalus buriuotojas pasakoja, kad skrosti bangas jachtomis nėra pernelyg sudėtinga. Anot jo, visko galima išmokti. Ir vis dėlto reikėtų asakyti, kad ši veikla tinka ne visiems. 

„Buriuotojui labai svarbi aplinka, kurioje esi, supratimas, vienas kito palaikymas. Kiekvinas įgulos narys visada vienas nuo kito priklausomas. Jei audra ar nelaimė, turi žinoti, kad su tais žmonėmis pavyks išgyventi. Įgula – kaip grandinėlė. Jei vienas žiedelis nutrūks, visiems gali baigtis blogai, – atskleidžia N.Nasvytis. – Taigi, labai svarbu socialumas. O kalbant apie buriavimą, reikėtų pasakyti, kad to išmokti tikrai nėra sudėtinga. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kur nori plaukti. Jei aplink pasaulį, žinių reikia daugiau, o jei tik ežere ar mariose – viskas paprasčiau.“

Kaip suprasti, kad žmogui laive – ne vieta? „Reikia įvertinti kelis dalykus. Visų pirma, laivą reikia atvežti, įkelti į vandenį, rudenį iškelti. Lenktynės, bangos, audros kelia pavojų ir įtampą. Gal pernelyg sudėtinga ir verta pasiieškoti kažko paprastesnio? Antra, plaukiant su įgula reikės prie visų prisitaikyti, paklusti kapitono komandoms, nes tai gali lemti sėkmingą arba nesėkmingą plaukimą. Dalis žmonių pamato, kad tokia tvarka jiems nepriimtina, taigi, atkrenta. Galiausiai lieka buriuotojų bendruomenė, kurią mes vadiname „buriuomene“. Visus šiuos žmones sieja ypatingas ryšys, visi esame panašūs, lengviau randame bendrą kalbą, įsiklausome vienas į kitą. Net bendraujant kitais, ne buriavimo klausimais, jauti, kad žmonės perėję tam tikrą filtrą, yra tau artimi“, – pasakoja.

Kiekviename etape – savi pasiekimai

Paklaustas, kokiais buriavimo pasiekimas labiausiai džiaugiasi, N.Nasvytis sako, kad kiekviename gyvenimo tarpsnyje iškyla naujų tikslų, juos įgyvendinus apima visuomet apima malonus jausmas.

„Vaikystėje džiugino lenktynės, pasiekti rezultatai. Vėliau atsirado noras nuplaukti toliau. Buriuotojams Horno ragas (piečiausias Pietų Amerikai priklausančio Ugnies Žemės salyno kyšulys) – kaip alpinistams Everestas. Jį apiplaukėme 2009 m. vykusios „Tūkstantmečio odisėjos“ metu. Buvau kapitonas, kai reikėjo įveikti etapą Australija–Naujoji Zelandija. Kai apie tai papasakoju kolegoms iš Skandinavijos, visuomet labai nustemba. Matote, kiti buriuotojai gyvena ramiau, – šypsosi. – Kartais net pats neįvertini, kaip tavo pasiekimai atrodo pasauliniu mastu. Taip buriuoti, leistis į tokias odisėjas galimybių turi labai mažai žmonių.

Na, o šiandien daugiau užsiimu visuomenine veikla, nemažai laiko skiriu mūsų bendruomenei, noriu ją sulipdyti, sprendžiu tiesinius klausimus, mokau buriuotojus, jiems teikiu diplomus.“

Tradicijos yra svarbu

Anot N.Nasvyčio, bėgant metams, buriavimas keičiasi. Visai kaip gyvenimas...

„Seniau dažniausiai galėjai sutikti kylinę, pasvirai plaukiančią jachtą, dabar buriuojama kaitais, bestiebiais laivais, burlentėmis. Tai labai dinamiškas sportas, todėl patinka jaunimui. Žinoma, klasikinis buriavimas išlieka, bet jachtos labai tobulėja, greitėja, joms pagaminti naudojamos naujos medžiagos, išmanūs inžineriniai sprendimai. 

Naujausiose jachtose povandeniniai sparnai taip pakelia laivą, kad jis beveik neliečia vandens paviršiaus, tarsi sklendžia. Technologijos tikrai keičiasi. Tai padeda buriavimui išsilaikyti viena populiariausių sporto šakų, – kalba pašnekovas. – Kita vertus, keičiantis, tobulėjant laivams, buriuotojai ir toliau stengiasi išsaugoti tradicijas. Visi jų turi, bet ne visi atskleidžia (šypteli).

Mūsų įguloje tik išplaukus į vandenį išpilamas stikliukas stipriojo gėrimo, sukalbama maldelė, kad sektųsi. Prieš tai nepamirštame padėkoti už ankstesnius sėkmingus plaukimus. Tradicijų reikia laikytis, jas perduoti jauniems buriuotojams, kad augtų nauja, tomis pat vertybėmis gyvenanti karta. Mūsų buriuotojų moto – „Tradicijos, garbė, meistriškumas“. Šie žodžiai apima labai daug ir mums visiems yra svarbūs.“

Pamaina jachtoje

Buriuotojai jachtose kruopščiai pasiskirsto darbo laiką. „Jei vyksta dieninės lenktynės, visa įgula buriuoja, kol iš vieno uosto atplaukiama į kitą. Jei buriuojama savaitėmis, kaip šiuo metu „The Ocean Race“ lenktynėse aplink Europą plaukia mūsų „Ambersail 2“, įgula paskirstoma pamainomis – vachtomis. Kiekviena pamaina trunka 4 val. Pirmas 4 val. tu buriuoji, tada 4 val. ilsiesi, bet esi budinčiame režime, pasiruošęs bet kada padėti įgulai (net audros kostiumų nenusivelki), o likusias 4 val. jau gali atsipalaiduoti, pamiegoti. Taip ir sukasi dvylikos valandų ciklas dieną ir naktį, – paaiškina profesionalas. – Jei buriavimo sąlygos nesudėtingos, per tas 4 budraus poilsio valandas gali šiek tiek pasnausti, užkąsti.“

Ką valgo buriuotojai? „Jei išplaukiama tik dienai, tuomet ir maisto ne kažin kiek reikia, tačiau ilgoms lenktynėms ar ilgai trunkančiam turistiniam plaukiojimui svarbu kruopščiai pasiruošti. Pavyzdžiui, mėnesį plaukiančiai dvylikos žmonių įgulai būtina paimti tiek maisto, kiek vienam žmogui reikia visiems metams. Į laivą kraunami greitai negendantys produktai, tačiau reikia užtikrinti, kad gautume reikiamą kiekį visų reikalingų medžiagų, todėl būtini ir vaisiai, ir daržovės, ir baltyminiai produktai (mėsa, žuvies konservai). 

Paskutiniu metu tarp į tolimas keliones besileidžiančių buriuotojų populiarėja sausi maisto daviniai, kuriuos tereikia užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti kelias minutes. Taip greitai gauni gardžią košę, makaronus, sriubą ar troškinį. 

Dėl realios jūrligės grėsmės reikia turėti javinukų ar kito maisto, kurį sublogavus galima pagraužti. Kai pykina kelias dienas, žmogus pavojingai nusilpsta, todėl reikia turėti kažką, kas neerzintų skrandžio ir suteiktų reikiamų maisto medžiagų, – pasakoja pašnekovas. – Kitas svarbus dalykas – vanduo. Geriamojo bakai yra ribotos talpos, tačiau būtina užtikrinti, kad jo būtų pakankamai ir dar turėti atsargų, jei vienam iš bakų kas nors nutiktų. 

Būtina įsidėti kelis kompektus drabužių, nes oro sąlygos ne visuomet palankios rūbams džiovinti.

Beje, ruošiantis plaukti, nerekomenduojama gerti stipriai tonizuojančių gėrimų. Organizmas turi būti ramus, kitaip gali būti sunku atlaikyti siūbavimą.“

Atgal į jūrą

Patyręs buriuotojas išplaukia į jūrą, kai tik gali, nes jam noro buriuoti tikrai nestinga. „Lenktyniauju su jaunimu Trakuose, šiemet su draugais buriavome Švedijoje, plaukėme į Daniją. Stengiuosi buriuoti, kiek tik galiu, nes tai geriausias būdas pakoreguoti savo kursą sausumoje. Išplaukus viskas kitaip susidėlioja, prioritetai susirikiuoja kita tvarka. Krante kamavusios problemos tampa visai nereikšmingos. Supranti, kad be reikalo tiek daug jaudinaisi, nes sprendimas visai paprastas. Manau, kad galimybė į gyvenimą sausumoje pažiūrėti iš kitos perspektyvos yra labai svarbus šios veiklos aspektas“, – mintimis dalijasi N.Nasvytis.

Buriuotojas atvirauja, kad nuo jūros neatbaido net sudėtingos situacijos, kuriose teko atsidurti ne kartą. „Žmogus yra menkas prieš gamtos galybę, todėl jūrą reikia ir mylėti, ir gerbti. Be to, nepamiršti visada būti atsargiam. Pats kelis kartus esu patekęs į situacijas, kai supratau, kad mirtinas pavojus visai čia pat. Vandens ir vėjo jėga yra labai galinga. Siautėjant audrai, svarbiausia, kad atlaikytų laivas. 

Didžiausiame pavojuje esu atsidūręs ne kur kitur, o Baltijos jūroje. Buvo labai sunku. Audra tęsėsi daug dienų, o reikėjo plaukti prieš vėją. Buvo akimirkų, kai nelabai tikėjau, kad laivas atlaikys... Perbėgo mintis, kad gyvi nebegrįšime. Bet pasieki krantą, sausomoje pabūni pusvalandį ir visi baisumai pasimiršta. Atmintyje lieka tik gražios akimirkos. Žinoma, ne visiems žmonėms. Žinau atvejų, kai po sunkaus plaukimo buriuotojas iš laivo išbėgo palikęs savo daiktus ir daugiau niekada šio sporto nebepraktikavo“, – atskleidžia pašnekovas.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.