Būsimasis pilotas J. Tolkačiovas: „Jei noras yra, atsiras ir priemonės“

Justai, ar prisimeni, kada susižavėjai aviacija ir kaip ji atėjo į tavo gyvenimą?

Aviacija mano gyvenime nuo mažumės. Užaugau nedideliame Bukonių kaime, netoli Jonavos, kur kasdien virš mūsų kiemo praskrisdavo lėktuvai. Vieną kartą pievoj stebint skrendančius orlaivius atėjo mintis, kad norėčiau būti tuo, orlaivį valdančiu, pilotu ir pajusti skrydžio laisvę. Tad po truputį ėmiau domėtis aviacija ir kuo toliau, tuo labiau noras dirbti aviacijoje stiprėjo. Tą pastebėjo ir mano tėvai.

Ar aviacija buvo tavo gyvenime iki piloto studijų „Tapk pilotu“ projekte?

Tikrai taip. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į A. Gustaičio aviacijos institutą. Nors pirmu prioritetu studijų sąraše buvau pasirinkęs pilotavimą, teko pasitenkinti antruoju pasirinkimu nurodytomis skrydžių valdymo studijomis. Įstoti į pilotavimą tada nepavyko – pritrūko brandos egzaminų balų. Labai nenusiminiau, nes jau žinojau, kad nesvarbu, į kokią universiteto studijų programą įstojai, yra galimybė perstoti į kitą.

Laikui bėgant ėmė blėsti ne tik studijų keitimo noras, bet ir menko noras studijuoti universitete, tačiau nusprendžiau nemesti pradėtų studijų – studijuodamas trečiame kurse, baigiau papildomus kursus ir gavau skrydžių koordinatoriaus licenciją. Pabandžiau įsidarbinti skrydžių koordinatoriumi „S. Dariaus ir S. Girėno” aerodrome, tačiau vietoj darbo man pasiūlė stažuotę. Jei ne ši stažuotė, nežinau, kur būčiau dabar.

Kaip sekėsi stažuotis aerodrome?

Iki pat sezono pabaigos kasdien „Dariaus ir Girėno” aerodrome praleisdavau po keliolika valandų. Tai truko apie tris mėnesius. Prabėgus mokslo metams, pavasarį, sulaukiau skambučio iš „S. Dariaus ir S. Girėno” aerodromo, ieškojusio skrydžių koordinatoriaus. Tad visą vasarą vėl praleidau aerodrome, kur mane pradėjo kankinti baltas pavydas, nes dirbau aerodromo bokšte ir stebėjau kitus, darančius tai, apie ką visuomet svajojau daryti pats.

Taip pat ten susipažinau ne tik su patyrusiais pilotais, bet ir studentais, kurie aerodrome mokėsi valdyti nedidelius lėktuvus. Kartu su tuo pavydu atėjo ir mano sprendimas siekti piloto profesijos. Posakis „jei yra noras, atsiras ir priemonės” tiko ir man. Pabendravau su aerodrome sutiktais studentais, kurie papasakojo apie savo aviacijos akademiją, ten taikomą mokymo metodiką. Susižavėjęs studentų pasakojimais, susisiekiau su  šios mokymo įstaigos atstovais. Tuomet mane pristabdė studijų kaina, nes neturėjau pakankamai lėšų, kad galėčiau apmokėti studijas. Žinojau, kad turiu luktelti ir ateityje vis tiek atsiras galimybė man įgyti piloto licenciją. Liko tik laukti.

Ir sulaukei savo dienos.

Tikrai taip. Dar įdomiau tai, kad anksčiau nei galimybės studijuoti sulaukiau „BAA Training“ aviacijos akademijos darbo pasiūlymo koordinuoti šios akademijos studentų skrydžius Istros aerodrome Panevėžyje. Tai buvo neišdildoma patirtis, iš arti pamačiau kitus aviacijos aspektus. Taip man bedirbant, akademijoje buvo sukurtas „Tapk pilotu” projektas, atvėręs man galimybę pradėti mokytis piloto studijose. Vasaros viduryje pradėjau ruoštis piloto studijų atrankai.

Kaip į džiugią naujieną, kad įstojai į piloto studijas, reagavo tavo šeimos nariai?

Pasakoti turėčiau pradėti ne nuo šeimos narių, o nuo savęs – kelias dienas dar nesupratau, kas įvyko. Kad štai mano kelias svajonės link jau prasideda ir dabar aš būsiu tas studentas, į kurį žiūrėjau, dirbdamas aerodromo bokšte. Buvau pasimetęs ir neskubėjau apie tai visiems pasakoti. Naujieną namiškiai sužinojo dar tą pačią dieną, o kai kuriems draugams pasakiau tik po kurio laiko.

Pradžioje tėvai aviaciją laikė vaikiška mano svajone, manė, kad „išaugsiu” ją ir visa tai praeis. Tačiau taip nenutiko. Tėvai palaikė, tačiau galiu papasakoti vieną įdomią istoriją. Šešiolikto gimtadienio proga tėvai mane nuvežė į aerodromą ir padovanojo skrydį su pilotu akrobatiniu lėktuvu. Jam lipant į lėktuvą ir sėdantis šalia manęs, tėvai prie jo priėjo ir paprašė mane taip pavartyti ore, kad daugiau nebenorėčiau tapti pilotu. Jis nusijuokė ir jo atsakymas skambėjo taip „Man atrodo, kad tai suveiks priešingai”. Po skrydžio, išlipęs iš lėktuvo pasakiau tėvams „Viskas, dabar jau tikrai matysite aviacijoje arba nežinau kur kitur”. Tuo momentu jau buvau visu šimtu procentų tikras dėl aviacijos. Tai suteikė įkvėpimo.

Tavo bagaže nemenka darbo patirtis aerodrome, taip pat studijavai universitete aviacinę profesiją. Kas buvo sunku, pradėjus piloto studijas? O kas pasirodė lengviau nei tikėjaisi?

Didelių ir kažkokių nerealių lūkesčių neturėjau. Mane ta linkme nukreipė darbas aerodrome. Jau buvau susitikęs ir susipažinęs su studentais, mačiau, kaip vyksta jų skydžiai, buvau girdėjęs jų pasakojimus apie studijas. Žinojau, kas manęs čia lauks.

Jei bandyčiau lyginti studijas akademijoje ir universitete, tai jos turi panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Universitete pateikta mokymo medžiaga plati, jos daug ir gana sunku atsirinkti esminę informaciją. Akademijoje – priešingai. Čia informacija konkreti, dėstomi dalykai yra tai, ko reikia. Universitetinės studijos man sudėjo pagrindus, ką pilotas – skrydžių vadovas turi žinoti. Galima sakyti, kad antžeminių, teorinių mokymų metu kai kuriuos dalykus tiesiog stipriai pasikartojau.

Galbūt skaitytojai manys, kad štai aš turiu aviacines žinias, patirtį aerodrome, tad man mokytis yra lengva. Tačiau taip nėra. Studijos sudėtingos ir intensyvios. Turi atsiversti švarų lapą ir viską mokytis iš naujo. Tada ir išmoksi.

Kaip žmonės reaguoja, kai sužino, ką studijuoji?

Reakcijos įvairios. Draugai, pirmąkart išgirdę mano planus tapti pilotu, pasiūlė apsiraminti, pavadino keistuoliu, sakė, kad gal man geriau būtų susigalvoti kokią „normalią“ profesiją. Buvo teigiančių, kad nieko nepasieksiu šioje srityje. Galbūt tokia priešprieša, kad man nepavyks, tapo ta jėga, varančia mane judėti pirmyn ir stengtis iš visų jėgų. Visada yra nuoširdžiai nustembančių, gal net pavydinčių. 

Ką parekomenduotum, ruošiantis atrankai?

Kiekvienam pasiruošimas skiriasi. Vienam užteks ruoštis savaitę, o kitam gali prireikti ir pusmečio. Siūlyčiau pabandyti pažaisti kompiuterinius žaidimus, simuliuojančius skrydžius. Geriau, kad jie būtų tokie, kur reiktų naudoti vairalazdę ir pedalus. Ne šiaip žaisti, o bandyti suprasti, kaip valdomas lėktuvas, kaip jis juda ir kaip skiriasi valdymas skirtingomis oro sąlygomis ir kitomis aplinkybėmis.

Internetas – visagalis. Pabandykite paieškoti pavyzdžių, kokios užduotys laukia atrankoje ir įvertinti savo silpnąsias puses, kurias reiktų patobulinti, kad įveikti atranką.

Kaip įsivaizduoji save po 10 metų?

Tikiu, kad dirbsiu piloto darbą ir tuo mėgausiuosi. Būsiu ne tas, kuris savo „o ne, šiandien laukia šešios valandos skrydžių“, o tas, kuris džiaugsis ir sakys „valio, šiandien šešias valandas skraidysiu“. Šią akimirką pamatęs lėktuvą jaučiuosi kaip vaikas, pamatęs saldainį. Toks mano žvilgsnis. Tikiuosi, kad dirbant piloto darbą, jis nepasikeis. Duokit lėktuvą – skrisiu. Daugiau nieko man nereikia.