Butą „tvarkingai merginai“ išnuomojęs Jaunius tokios pabaigos nesitikėjo: „Tai, ką pamačiau – sukėlė ir šoką, ir pykinimą“
„Nevertink knygos pagal jos viršelį“ – atrodo, kad šis posakis tinka ir visiems žmonėms, nuomojantiems savo būstus. Tuo įsitikino ir komunikacijos specialistas Jaunius Špakauskas, nuomavęs savo loftą Vilniaus Naujamiesčio mikrorajone. Vyras pasakoja, kad pamatęs, kas po kelių mėnesių nuomos buvo padaryta su jo butu liko šokiruotas ir pasibjaurėjęs.
Susimąstyti apie žmonių įpročius bei gyvenimo būdą verčiančia istorija J.Špakauskas papasakojo socialiniuose tinkluose, o įrašu sutiko pasidalyti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Ar gali būti žmonės – šiukšlės?
Gali. Aš nuomojau jiems butą.
Prieš pusmetį išnuomojau visiškai naujai ir gal net kažkiek „Instagramiškai" įrengtą loftuką Vilniaus Naujamiestyje. Išnuomojau tvarkingai atrodžiusiai merginai, žavingu vardu.
Pasirašėme sutartį ir prasidėjo tarsi netikusio rusiško filmo vertas serialas.
Mergina jau antrą mėnesį vėlavo atsiskaityti. Mokėjimus už nuomą darydavo trimis, kartais keturiais pavedimais. Tada vėlavo pervesti pinigus už komunalinius mokesčius (patį pavedimą, žinoma, darau aš pats).
Po trijų mėnesių sekmadienio vakarą man netikėtai paskambino Emos mama. Pranešė, kad Ema bute gyveno ne viena, o su vaikinu. Jo nebuvau matęs nei aš, nei jis buvo nurodytas nuomos dokumentuose.
Mergina jau nebegyvens, jai tinka, kad sulaužiusi nuomos sutartį, ji nebeatgaus 2 mėn. nuomos dydžio depozito. Žodžiu, turiu atvykti ir atsiimti raktus. Tik vėliau paaiškėjo, kad raktas yra vienaskaita. Ir tik nuo vienos spynos.
Tai, ką pamačiau atvykęs po 3 mėnesių svajonių porelės gyvenimo, man sukėlė ir šoką, ir pykinimą (it's not a figurative speech). Mano mažutis, bet be galo mielas butas, kuriame kiekvienas daiktas buvo visiškai naujas, kur kiekvienas baldas – mano rankomis surinktas, buvo visiškai neatpažįstamas.
Vaikščiojau po jį kraipydamas galvą ir kažką kvaksėjau „pize pize ar OMG OMG“, nebeatmenu.
Ant gyvenimo druskos kalno užaugęs bičas buvo šokiruotas. Nesugebėjau net padaryti nuotraukos – tik užrakinau duris ir parvažiavau namo. Manau, taip vairuoja girti žmonės – kažkaip automatiškai grįžau namo, ir tiesiai atsigulęs ant sofos, žiūrėjau į lubas. O gal į radiatorių – šią akimirką negaliu patikslinti.
To lofto istorija – lietuviškos Pelenės istorija: sunkiai daug metų dirbau, eurą prie euro dėjau, atsisakiau automobilių, brangių daiktų, mandro laikrodžio – viską į taupyklę, nieko gyvenime nenuskriaudžiau, per didelius mokesčius (durnius?) sąžiningai mokėjau. Tada pasiėmiau paskolą ir nusipirkau 28 kv. metrų loftą.
Ir tada – bam. Nors nesu buvęs Tenerifėje, staigiai pasijutau ne tik tikru vilniečiu, bet ir dideliu investuotoju vienaragių „Vinted" bei „Tesonet" apsupty – Naujamiesčio širdyje.
Buto apžiūrėti atėjo tvarkinga mergina. Net batus ir nagus slapta nužiūrėjau – niekas nesukėlė įtarimo. Pasirašė sutartį ir pažadėjo gražiai mano pirkinyje gyventi. Pažadėjau netikrinti, pasitikėti, leisti pasijausti namuose. „Kai turi ownershipo jausmą, saugai kaip savo“ įkvepinėjau bomžę. Dabar suprantu, kad elgiausi it koks naivus durnelis, paskaitoje rodantis skaidres Zuokui apie sąžiningumą, moralę, kad vogti negražu, nekrikščioniška ir net pavojinga. Toks durnelis, kuris prostitutę coachina apie nesumeluotą meilę.
Tai, ką radau bomžams apleidus patalpas be jokių filtrų buvo paserviruota tiesiai iš siaubo filmo: balta, vos pusę metų skaičiuojanti sofa buvo nusėta juodais neišskalbiamais plėmais.
Robotas-siurblys – sugadintas (kaip?).
Naujo TV pultas – pamestas.
Visuose namuose nesuvokiamas kiekis šuns plaukų (čia gyveno šuva?!).
Milžiniškos 4 metrų aukščio žaliuzės – sugadintos.
Ant gražutėlių medinių grindų – juodi, neišplaunami plėmai (čia buvo nužudytas ne vienas tortas?).
Vonios kriauklė – užkimšta ir neveikianti.
Spintos stalčiai – sulaužyti.
Milžiniška Kino pavasario filmo afiša lyg ir yra, bet jos stiklas – sudaužytas.
Dekoratyvinės pagalvės – nebeatpažįstamos spalvos (ar buvo valomas užpakalis?).
Šiukšlė pametė ir raktus, tad keisti reikia dar ir dvi šarvuotų durų spynas.
Šaldytuvas kvepia it lauko tualetas. Aš sakiau jį valyti atiduosiu tvarkytojai, bet baltomis prieš tris mėnesius buvusios sienos netrukus bus dažomos. Aš negaliu čia įsileisti nuostabaus savo meistro, turiu išvalyti pats. Aš ir valiau, ir valiau, ir valiau, vis žiaugčiodamas nuo to, kokias susmirdusias išėdas savo naujame šaldytuve suradau.
Ir vyšniukaitė ant torto – po spinta guli suvyniotas naujutėlaitis šviesus kilimas. Aš aną ištraukiu, išvynioju, jo centre – didelis rudai juodas… šūdas.
Kai po mėnesio laiškų, skambučių, daugybės pokalbių su advokatu, pasirašau su bomže taikos sutartį, nueinu į butą priimti dažymo darbų. Ruošdamasis įleisti namų tvarkytoją pamatau – vonioje buvusios užvertos dušo kabinos durys yra… sudaužytos. Jų paprasčiausiai nėra.
„– Dar keturi šimtai eurų nuostolio“, – pagalvoju. Būčiau nusipirkęs kokius lėktuvo bilietus ar kokią botoxo injekciją (sako mano metų vyrams jau reikia).
Bendras nuostolis – 4,500 eurų + už per prastovą negautos pajamos + kibiras nervų ląstelių. Čia dar neskaitant advokato išlaidų, neskaitant mokesčio antstoliui.
Ko pavyko išmokti?
Tie, kas būsto nuomą laiko pasyviomis pajamomis yra komikai. Taip pat supratau, kaip gerai yra turėti neblogą advokatą. Išmokau ir tai, kad greta absoliučių, jokio padorumo neturinčių niekšų vis dar yra padorių, sąžiningų žmonių. Kaip ir dabartinė mano nuomininkė, kuri vėl „Instagramo" vaizdą atgavusio buto savininko prašo pavasarį nuvalyti šito lofto langus.
Mano namuose gyvena žmogus, kuriam trukdo nešvarus langas! Visai kaip ir jo savininkui.
Nuotraukomis neįmanoma to perteikti, bet pasidalinsiu keliais nevimdančiais kadrais. Before and After bomž.“, – rašo J.Špakauskas.