Kai toks didelis skirtumas tarp vaikų, auginti antrą dukrą jausmas turbūt toks, tarsi viskas būtų iš naujo, lyg pirmą kartą?
Socialinių tinklų grupėse dažnai paskaitau, kaip pirmo vaiko susilaukusios moterys tampa supermamytėmis ir dėl visko dreba, o su antru ar juo labiau su trečiu atsipalaiduoja – pats užaugs.
Tačiau aš ir pirmos dukters susilaukusi nejutau jokio streso, nerimo ar baimių. Kai po gimdymo mama atvažiavo man pagelbėti, praėjus kelioms valandoms pasakė: „Nematau, kuo tau padėti. Puikiai tvarkaisi!“ Kas man būdavo neaišku, pasiskaitydavau ar pasiklausdavau, bet nebuvau įsitempusi.
Tarsi visad žinojau, kad auginant kūdikį nėra neišsprendžiamų problemų. Todėl ir Upė, ir Frėja augo visiškai ramios, neturėjau jokių nemigos naktų. Tiesa, kai Upė gimė, norėjau būti tobula mama, todėl pirmus tris mėnesius beveik nemiegojau – negalėjau į ją atsižiūrėti.
Paskui supratau, kad, pailsėjusi ir pasirūpinusi savimi, geriausiai galėsiu pasirūpinti ir dukra. O su Frėja buvo vos viena nemigos naktis, kai ji apsinuodijo ir vėmė. Bet iš esmės nuo tos dienos, kai parsivežėme iš gimdymo namų, iki dabar mažoji gyvena savo ramiu ritmu – užmiega apie vienuoliktą vakaro ir keliasi devintą ryte.