Futbolo kelionė baigėsi, prasidėjo kasdienis žmonių gyvenimas – atvirauja Ernestas (38) ir Beatričė (31) ŠETKAI. Pastaruosius penkerius metus Izraelyje praleidę sutuoktiniai grįžo į Lietuvą, čia stačia galva nėrė į nuosavą verslą ir kuria naujus namus.
Ernestai, atsisveikinimo su futbolu įraše skyrėte gražius žodžius Beatričei: „Be tavęs, mieloji, ne viskas būtų taip gražu ir greičiausiai dabar man skaudėtų.“ Kuo antra pusė tokia svarbi šiame sporte?
Ernestas: Ji yra užnugaris, namuose visada buvome komanda, visada turėjau su kuo pasidalyti tiek geromis, tiek blogomis emocijomis, ji – ne tik partnerė, bet ir draugė. Sukūrus šeimą padvigubėjo motyvacija, nes kovojau jau ne tik dėl savęs, bet ir dėl žmonos bei vaikų. Sunkiomis dienomis, kai meilė futbolui dingdavo, žinodavau, kad negaliu atsipalaiduoti ir jų nuvilti.
Beatričė: Visiems legionieriams, ypač tiems, kurie dažnai keičia buvimo vietą, sportas – beprotiškai vieniša profesija. Tave tiesiog įmeta į svetimą šalį, o jei esi užsisklendęs, nelabai komunikabilus – sunku apie save suburti bendruomenę. Tad mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą, išlaikėme draugystę ir išlikome kartu.
Praėjusią vasarą vos grįžę į Lietuvą įsitraukėte į logistikos verslą. Atrodytų, labai tolima sritis – juk gyvenimas sukosi aplink futbolą.
Ernestas: Esu kilęs iš automobilių prekyba pagarsėjusios Tauragės,