Buvęs politikas ir milijonierius V.Šimaitis – apie ambicijas, duobę po bankroto ir aistrą motociklams

Mes kartais sielvartaujame, kai pritrūkstame pinigų geidžiamiems bateliams, bet ar kada gilinomės, ką reiškia patirti bankrotą ir kas padeda tokiais sudėtingais atvejais tiesiog išlikti?

„Vieni žmonės tai atlaiko, kiti pasirenka gyvenimo galą – per pastarąją finansinę krizę Lietuvoje ne vienas verslininkas, prispaustas problemų, nusišovė. Normalu, kad bet kurios įmonės savininkas stengiasi užsidirbti, tad susiklosčius tokioms aplinkybėms, į kokias patekau ir aš, lengva palūžti psichologiškai.

Praradau daug: viešbutį „Kuršių kaimas“, kelis šimtus hektarų žemės, nemažai pinigų – turto vertė tuo metu siekė šimtus milijonų litų.

Didžioji krizė mūsų nelietė, realiai poilsio apartamentų kompleksą planavome baigti iki jos, bet dėl valdininkų kaltės įsivėlus į nesibaigiančius teismų procesus prieš aštuonerius metus prasidėjo „Elijos“ griuvimas. Aštuoneri metai – ilgas laiko tarpas. Fiziškai nieko negalėjau daryti – buvau priverstas sustoti. Trauktis irgi nebegalėjau, nes virš galvos – keli šimtai žmonių, kurie investavo į mano idėją ir taip pat buvo priversti laukti. Tačiau labiausiai gaila veltui praleistų gražiausių gyvenimo metų, per kuriuos galėjau ką nors sukurti. Tada man buvo 35-eri. Dabar – 44-eri.

Pamenu, su architektų kompanija buvau išvykęs į Malaiziją užsakyti viešbučiui senovinių baldų ir per televiziją paskelbė, kad neva dėl per didelio aukštingumo keli „Elijos“ pastatų aukštai bus nugriauti. Viską iškart sustabdėme, nebežinojome, ar apskritai bereikės tų baldų, tad numojome į juos ranka ir nusipirkome bilietus į Tailandą. Kurį laiką tiesiog sėdėjome ten ir nieko neveikėme.

Grįžus paaiškėjo, kad projekto architektą netikėtai per kelias savaites sugraužė vėžys. Paskui neaiškiomis aplinkybėmis mirė kolegos, su kuriuo plėtojome projektą, brolis – jaunas, 33-ejų metų. Dar po dviejų savaičių Kaune sumušė draugą, irgi prisidėjusį prie šio projekto, – jis mirė ligoninėje nuo plaučių infarkto.

Negana to, atvažiuoja čia visokio plauko keistų žmonių, kurie ima gąsdinti, kad nušaus, kad vaikai negrįš iš mokyklos, kad mašinos sprogsta... Atsimenu, sėdžiu kabinete ir sakau: „Tai nušaukit dabar – ir mano problemos baigsis! Tik jūs jų tada turėsite daugybę.“ Tie keli mėnesiai man atrodė patys juodžiausi. Tačiau tikrai nenorėjau išeiti iš šio pasaulio. Gal per daug branginu gyvenimą?

Pirmiausia, kas padėjo lipti iš duobės, – įsipareigojimai tiems keliems šimtams žmonių, kurie su manimi dar kalbėjosi ir manimi tikėjo. Nors dalis jų iškart pasmerkė ir reikalavo pinigų. Kiti laukė rezultatų ir tai mane vedė į priekį, tapo varomąja jėga. Šeima irgi palaikė. Kai augini vaikų, kai pareini namo, o jie atsisėda tau ant kelių ir tiesiog kalbasi su tavimi, jėgų savaime atsiranda.

Mano dukrai iš pirmosios santuokos 24-eri, vyresniam sūnui 21-i, mažasis įžengė į 16-uosius. Su antrąja žmona esame kartu jau 22 metus. Ji neatėjo tada, kai buvau labai turtingas, – pasirodė tuo laiku, kai viską tik pradėjau, tad matė daug ko: ir šilto, ir šalto, ir gražaus, ir nelabai. Mūsų gyvenimas nebuvo visą laiką vienodas.

Šią vasarą Šventojoje turėjome bariuką, kad mažasis sūnus galėtų padirbėti, suprastų, ką reiškia „arbata“ ir kaip jos užsitarnauti. Didysis dirba garaže, surinkinėja motociklus; jei reikėdavo – savaitgaliais padėdavo bare. Aš pats į Šventąją su tėvais atvažiavau būdamas penkiolikos iš Viduklės, Raseinių rajono, kur gyvenome ūkiškai, auginome nutrijų, jaučių, kiaulių. Keturiolikos sėdėdavau Kaliningrade ir su seneliu pardavinėdavau bulves – užsidirbinėjau pirmuosius savo pinigus. Nuo mažų dienų reikia pradėti ruošti vaikus, kad jie suprastų, kas yra pinigai.

Galiu pasakyti, kad per finansines krizes – o jų mano gyvenime buvo ne viena – šeima tik sutvirtėja. Kai tave slegia sunkumai, labai norisi atsiremti į kieno nors petį, pasikalbėti. Ir jeigu tuo laikotarpiu nesuartėji, vadinasi, tos šeimos apskritai nėra.

Sunkūs man buvo ir 1998-ieji, kai reikėjo vėl viską pradėti iš naujo, nes Palangoje poilsiautojų trūko, o rugsėjį, uždaręs barą, sukau galvą, kaip reikės atsiskaityti su tiekėjais. Ėjau netgi darbintis, tačiau manęs nepriėmė: „Jeigu turėjai savo verslą, bet neišlaikei, tai koks tu darbuotojas? Nieko iš tavęs nebus.“ Tuomet nusprendžiau, kad daugiau niekada nebūsiu samdomas.

Metus prakentėjęs, vėl pradėjau iš naujo. Kai mažasis Lukas tik buvo ėmęs bėgioti, net svarstydavome, kaip reikės nusipirkti maisto, kitų dalykų, kaip pragyventi. Tuo sunkiu etapu pagelbėjo dar likę draugai. Atvažiavo ir tiesiog įteikė pinigų: „Greit Naujieji metai, jums reikia. Dabar duodam, kai turėsi – grąžinsi.“

Krizės parodo, kas yra kas ir su kuo tu bendrauji. Tada daug kas nuo manęs nusisuko, nes visi aplinkui buvo turtingi, o man nepasisekė.

Krizės parodo, kas yra kas ir su kuo tu bendrauji. Tada daug kas nuo manęs nusisuko, nes visi aplinkui buvo turtingi, o man nepasisekė. Ta pirma pamoka leido suprasti, kad ne viskas pasaulyje gražu – šalia daug tik apsimetančių draugais. Tačiau nuo tada atsirado kitas ratas žmonių ir pastaroji krizė man jau kitokia. Dabartiniai bičiuliai mane pažįsta, jie nepasitraukė, nes žino, kad išlipsiu ir šį kartą. Matyt, metams bėgant mes po truputį atsirenkame žmones, kuriuos turime šalia.

Jų dėka mano gyvenime atsirado ir motociklų. Tapau baikeriu paskatintas kolegos: jis man pirmąjį motociklą nupirko prieš dešimt metų. Nors iš pradžių sakiau, kad niekada jo nevairuosiu, greitai persigalvojau. Ir žmona iš pradžių atsikalbinėjo: „Tik per mano lavoną bus tas motociklas!“ O dabar visas keliones praleidžia sėdėdama ant užpakalinės sėdynės.

Dažnai motociklu važiuoju iki Palangos, apie ką nors mąstau, tačiau nulipęs net neatsimenu, apie ką, – tai vienas puikiausių atsipalaidavimo būdų. Nieko nėra geriau, kaip išvalyti smegenis kelionėje po Austriją, Prancūziją, Ispaniją... Krūviai ir nuovargis didžiuliai, bet vakare sėdi kur nors prie laužo laimingas. Pavargęs, bet kitaip. Per kelias savaites nuvažiuoti 5–6 tūkstančiai kilometrų dabar man geresnis poilsis, nei gulėti kokiame nors viešbutyje ant gulto ir gerti kokteilį, kaip būdavo anksčiau.

Pasikeitė daug kas. Anksčiau atrodydavo, kad negaliu apsistoti mažiau nei keturių penkių žvaigždučių viešbutyje, šiandien tinka ir trys. Kai reikia, galiu miegoti palapinėje. Jei niekada anksčiau gyvenime nebūčiau nudegęs, turėjęs duobių, galbūt būtų sunkiau, bet finansinė linija visada banguodavo. Žinai, kad po krizės kurį laiką reikės gyventi kitaip, pradėti kurti viską iš naujo.

Tiesa, buvo minčių apskritai išvažiuoti iš Lietuvos. Net nuskridome į Pietų Ameriką, Ekvadorą, apžiūrėti žemės sklypo, kurį susiradome: manėme, kad spjausime į viską. Sustabdė vaikai: norėjome, kad jie čia baigtų mokslus.

Nežinau, kaip bus toliau. Kartais man atrodo, kad gyvename mulkių karalystėje. Nieko nebeliko, visi išvažiavo. Arba liko tik tie, kurie dar mėgina kažką įrodyti. Nors šiandien jau vėl turiu šį tą sukūręs, galbūt vieną dieną nusispjausiu ir viską paliksiu – jeigu toliau bus taip pat neįmanoma čia nieko daryti. Vasarą, kai visoje Lietuvoje žmonės giedojo himną, susigraudinau stovėdamas. Nebėra tos tėvynės, apie kurią kažkada svajojome. Ne tokia Lietuva turi būti, ne tokios mes norėjome. Bet negali visi išvažiuoti. Buvo laikas, kada visus šviesiausius protus ištrėmė į Sibirą, sunaikino, o dabar mes patys baigiame visus išvyti.

Reikia pačiam sau pasakyti, kad jeigu šiandien tau nėra gera, jeigu turi problemų, rytoj jos gali kaip nors išsispręsti.

Kai pasidaro labai blogai, atvažiuoju į Palangą. Nueinu iki tilto galo, atsistoju, žiūriu į horizontą ir suprantu, kiek daug dar gyvenime nesu matęs. Jeigu turi šeimą, turi draugų – yra dėl ko gyventi. Reikia pačiam sau pasakyti, kad jeigu šiandien tau nėra gera, jeigu turi problemų, rytoj jos gali kaip nors išsispręsti.

Yra posakis: ko akys bijo, rankos padaro. Ne vieną kartą stovėdamas ant tilto ir žiūrėdamas į horizontą supratau, kad dar galima pamėginti šiame pasaulyje kai ką sukurti.

Tik tokios duobės leidžia žmogui suprasti, kad galima ir kitaip susidėlioti savo poreikius. Kai pakeliauji, pervažiuoji motociklu vieną, antrą, trečią valstybę, imi gyventi, kad pamatytum daugiau pasaulio. Tada atsiveria ir kitų galimybių.

Vien tik gulinėjimas ant gulto penkių žvaigždučių viešbutyje – gana liūdnas dalykas, nes nieko daugiau nematai: baseinas, vakarienė, pietūs ir tu kaip kiauliukas svilini šonus.

Dabartinės mano kelionės daug įspūdingesnės, gražesnės, matau tokių vaizdų, kokių neįmanoma apsakyti! Įspūdžiai lieka visam gyvenimui. Kad ir važiuojant kalnų keliais pamatytas ežeras – neįtikėtinos spalvos, tarsi pripiltas deimantų... Nesvarbu, kad būname ir labiau pavargę, ir apdulkėję, ir šlapi, bet sustoję juokiamės ir džiaugiamės. Man motociklas išvalo mintis, tačiau kiekvienas turi savų būdų.

Kai kas kaifuoja nuo jėgos aitvarų, kai kas važinėja dviračiais, turtingesni plaukioja jachtomis. Kokia nors veikla turi būti, jeigu nori atsiriboti nuo rutinos, kasdienybės. Reikia judėti. Pasaulio galima pamatyti ir keliaujant autostopu. Nors kai kas neįsivaizduoja savęs be krūvos pinigų...

Kažkada galėjau gyventi viešbučiuose nieko neveikdamas – pinigų man būtų užtekę iki gyvenimo pabaigos. Bet taip tu tik nuolat tuštėji. Dabar jaučiu, kad gyvenu, o pasaulis gražus. Pradėjęs keliauti, kiekvieną dieną tai supranti iš naujo.“