Buvusi „Lietuvos balso“ dalyvė Kamilė Kielaitė-Kami naują dainą ir vaizdo klipą dedikuoja Ukrainai
Rugpjūčio 24-oji – ne tik diena, kai išlydime vasarą ant sparnų nusinešančius gandrus. Ši diena mūsų kaimyninei valstybei yra svarbiausia nacionalinė šventė: trečiadienį Ukraina mini nepriklausomybės atkūrimą.
Vis atsinaujinančių konfliktų sūkuryje cirkuliuojanti šalis nuo pat įvykių Maidane pradžios iki dabar palaiko glaudžius santykius su mūsų valstybe. Vieni Lietuvos žmonės su kaimyne solidarizuojasi siųsdami finansinę paramą ir humanitarinę pagalbą, kiti – suteikdami prieglobstį, treti – mintimis, tikėjimu ir dainomis.
Būtent taip savo meilę šalimais esančiai šaliai išreiškia dainininkė Kamilė Kielaitė-Kami – 25-ųjų Ukrainos nepriklausomybės metinių proga atlikėja išleidžia dainą ir vaizdo klipą, kuriame lietuviai prabyla ukrainietiškai, o ukrainiečiai – lietuviškai.
Kūrinys praėjusiais metais buvo pristatytas arenoje Kijeve, prieš kelias savaites vizualinę pastarojo išraišką pirmieji išvydo taip pat ukrainiečiai, o štai dabar su nauju Kamilės Kielaitės-Kami darbu kviečiame susipažinti mūsų skaitytojus.
Lyriniai, švelnūs vokalai dainoje persipina su fortepijonu ir akustine gitara, pozityvios ir šiltos emocijos, ryšys stiprėja – ne tik kūrinyje, bet ir už jo ribų.
„Tu gyveni Lietuvoj, aš – Ukrainoj, / Žodžiai skirtingi – kryptis ta pati“, – vienybę patvirtina dainos autorė. Vaizdo klipe matome vaizdus tiek iš Ukrainos, tiek iš Lietuvos; tiek nuo žemės paviršiaus, tiek iš paukščio skrydžio; tiek profesionaliai, tiek mėgėjiškai nufilmuotus. Būtent tokių iš pažiūros skirtingų aspektų darna klipe kuria malonų organikos ir tikrumo pojūtį. Nors ir nelengvai, kiek laužydami liežuvius, tačiau skirtingomis kalbomis vis tik prabylantys žmonės, penkiasdešimtinė Ukrainos šokėjų minia suponuoja vieną dviejų valstybių vienybės idėją.
Su dainos autore kalbamės apie dainos, vaizdo klipo atsiradimo priežastis bei aplinkybes, pastarųjų prasmes ir svarbą, tautų bendrumą ir skirtumus bei klipo pristatymą.
Dainos ir vaizdo klipo atsiradimo istorija – kokia ji?
Kūrinys gimė seniai, man dar begyvenant Londone. Tuo metu išgyvenau labai sunkų etapą – man itin trūko artimų žmonių paramos. Pirminė dainos idėja buvo gana slogi. Aplinkybės susiklostė taip, kad po trejų metų atsidūriau Ukrainoje. Šalyje viešėjau pirmąkart, tad nieko nepažinojau. Galbūt nuskambės kurioziškai, tačiau pažindintis su vietiniais muzikantais nusprendžiau naudodama programėlę „Tinder“ – mėgstu naujoves. Juk nekalbinsi atsitiktinių praeivių, o tuo metu buvo aktualus ir šeimos kūrimo klausimas! (Juokiasi – red. past.)
Susipažinau su atlikėjais Konstantinu Tregubu ir Jaroslavu Stepankovu – greitai susidraugavome ir dėl gražaus ryšio sujungėme pajėgas. Buvo ir daugiau pasiūlymų, tačiau su Konstantinu iškart susidėliojo sklandus muzikinis pokalbis. Kiek vėliau susipažinau su atlikėjo grupe, nusprendėme sukurti kažką gražaus. Viskas truko beveik dvejus metus: kapsčiau senus savo įrašus, sukūrėme antrą dainos dalį.
Vėliau Jaroslavas sustatė mikrofonus, studijoje stovėjo didelis ir magiškai gražus fortepijonas – susėdome vieni prieš kitus ir sugrojome ką tik sukurtą kūrinį. Manėme, kad tai – tik demo versija, tačiau greitai supratome, kad viskas puikiai pavyko – matyt kalta studijoje tvyrojusi ypatinga aura. Viskas buvo taip sklandu ir gražu, nieko nebereikėjo perrašinėti, tad tai – oficiali ir gyvai atlikta kūrinio versija. Slogi nuotaika dingo, išėjo pozityvi daina, kurią traukė tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai.
Apie ką šis kūrinys?
Apie tautų draugystę, meilę, tikėjimą. Niekada nemaniau, kad gyvenimas mane nuves į Ukrainą (ir dar po Maidano įvykių!), tačiau pamačiusi šią šalį iš arti ją iškart pamilau. Anglijoje gyvenau penkerius metus, tačiau nebuvo jokių minčių kūrinį įrašinėti su anglų muzikantais. Mane akimirksniu papirko ukrainiečių karštas atlapaširdiškumas.
Svarbus akcentas – lietuviai ir ukrainiečiai, dainuojantys kaimyninėmis kalbomis. Tau rūpi šių tautų vienybė?
Ukraina bei šios šalies situacija man išties yra labai svarbi ir artima. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi Lietuvos Respublikos Prezidente, kuri tuomet, kai visi pabrukę uodegas spruko į šoną, parodė tvirtą valią, ryžtą bei solidarumą. To, deja, negalima pasakyti apie visus lietuvius – mes linkę žiūrėti savęs. Apie meilę dainuojame daug, tačiau ar parodome, kas tai yra? Neretai nedrįstame, neturime laiko arba tuo paprasčiausiai nesirūpiname.
Kodėl vaizdo klipo premjera įvyko būtent Ukrainoje, o ne Lietuvoje?
Kaimyninėje valstybėje jaučiu didelį susidomėjimą, stiprų palaikymą ir meilę, todėl nusprendžiau pirmąsias kūrinio peržiūras dedikuoti būtent šiai šaliai. Labai noriu, kad lietuviai bent kartą aplankytų Ukrainą ir ją pamiltų – jie pamatytų, kokie jie šioje šalyje yra mylimi ir laukiami. Tad net nekilo abejonių dėl pasirinktos vaizdo klipo pristatymo vietos.
Dirbai tiek su lietuviais, tiek su ukrainiečiais. Ar spėjai pastebėti ryškių kultūrinių skirtumų?
Nuolatinis vėlavimas! Ukrainiečiams su punktualumu – išties prastai. (Juokiasi – red. past.) Kiek teko pastebėti – vaikinai Kijeve gerokai paslaugesni nei pas mus – daug kartų juos mačiau metro merginoms užleidžiančius savo vietas. Taip pat, paklausęs kelio, gausi ne tik nuorodas, bet ir išgirsi pagalbininko gyvenimo istoriją. (Šypsosi – red. past.) Tiesa, Ukrainos žmonėms kiek prastai su kantrybe – jie jos paprasčiausiai neturi. Jei reikia stovėti eilėse, pastarųjų nėra – tik žmonių masės, besibraunančios vienos per kitas. Bet kokiu atveju Kijeve pamačiau daug kultūros ir jau minėtą karštą atlapaširdiškumą – tai beprotiškai žavi.
Kviečiame bent akimirkai nusikelti į Ukrainą, išvysti didingus, savotišką tvirtybę simbolizuojančius jos stogus ir besišypsančius žmones: