Buvusi keleivinio lėktuvo pilotė Lina Malakauskaitė avialinijose dirbo daugiau nei 10 metų ir yra sukaupusi apie 7000 skrydžio valandų. Šiuo metu moteris džiaugiasi nauju etapu ir veiklomis – dabar ji moko kvėpavimo, veda įvairius seminarus ir džiaugiasi, kad pagaliau gali būti arčiau gamtos, pastebėti besikeičiančius metų laikus, pajusti gyvenimo spalvas ir dovanojamus pojūčius.
Kada atėjo tas momentas, kai supratote, kad jau viskas – gana?
Kelerius metus galvojau, kad reikia ką nors keisti, bet, kadangi profesija yra labai specifinė ir reikia įdėti daug pastangų, kad ją įgytume, buvo daug dvejonių. Draugai patarė pailsėti, pati galvojau tą patį, tačiau net ir grįžus po poilsio vis tiek susidurdavau su tuo pačiu ritmu, dėl kurio po kelių dienų ateidavo pervargimas.
Nebemačiau prasmės vien skraidyti. Žiūrėjau pro langą, mačiau paplūdimius ir galvojau „ten žmonės gyvena gyvenimą“. O dabar, vesdama mokymus ar aitvaruodama paplūdimyje žiūriu į lėktuvus ir mąstau „vau, kaip man faina“.
Neseniai buvusi kolegė, į klausimą „kaip laikosi avialinijos?“ atsakė „žinai pati, moderni vergystė“.
Darbas aviacijoje nėra rožėmis klotas. Mano grafikas buvo toks – 7 dienas skraidai – viena laisva, 2 dienas skraidai