Repą į kiną iškeitusi Lukrecija Vaupšaitė „Kino pavasaryje“ pristato labai asmenišką filmą

Filme „Emocinė policija“ pasakojama apie tai, kaip „Emocinės policijos“ Administratorė ir Vyriausiasis Inspektorius aiškinasi įvairiausio plauko nusikaltimus – nuo emocinių išdavysčių iki miegojimo atskiruose kambariuose – kurių nuskriaustieji atvyksta užregistruoti. Čia užklysta ir pagrindinė veikėja – Beatričė, kurią vaidina Marija Vaupšaitė. Jos širdis sudaužyta, tačiau mergina neišduoda ją sielvartauti privertusio asmens.

Filmas bus rodomas kovo 25 ir 28 dienomis kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ festivalio „Kino pavasaris“ metu.

L.Vaupšaitės filmą įkvėpė jos pačios išgyvenimai, kuriuos mergina patyrė nutrūkus draugystei. Tačiau Lukrecija tikina, kad prisiminimams apie jos buvusį vaikiną šiame filme nebuvo skirta daug vietos.

„Konkrečiai to filme nėra. Manau, kad kiekvienam žmogui būtų malonu, jei apie jį sukurtų filmą“, – juokėsi 2,5 metų „Sony Pictures“ kompanijos padalinyje Londone „Sony Entertainment Television“ dirbanti mergina.

Pasak Lukrecijos, šis filmas keliauja po įvairiausius festivalius. Didžiausias šio filmo pasiekimas – juosta buvo pademonstruota specialioje kino festivalio „Berlinale“ programoje „Film Cloud“. Šioje programoje iš 3000 kandidatų buvo atrinktas laimingųjų šimtukas, tarp kurių buvo ir L.Vaupšaitės filmas. „Tai buvo išties smagu ir netikėta“, – patikino mergina.

Kaip nusprendei savo šeimos narius „įdarbinti“ šiame filme? Ar šis sprendimas pateisino tavo lūkesčius?

Kai rašiau scenarijų, žiūrinėjausi ir kitų aktorių, bet, pagalvojau, išbandysiu ir šeimos narius. Apie savo senelį galvojau jau rašydama scenarijų, kad vienas vaidmuo jam tiks. Bebaigiant scenarijų pamaniau, kad filme turėtų tikti pasirodyti ir mano mamai.

Jie visi pranoko mano lūkesčius, jie labai gerai atskleidė temą. Man patinka kinas, mane įkvepia 1960-ųjų, 1970-ųjų metų režisieriai, kaip R.W.Fassbinderis, kurio filmuose vaidino tiek profesionalūs, tiek ir neprofesionalūs aktoriai. Taigi tai nėra naujovė, kad neprofesionalūs aktoriai atlieka svarbius vaidmenis. Svarbiausia, kad jie atitiktų tipažą ir turėtų charizmą, kuri yra svarbiausia aktoriui.

Ar šiuo metu kuri naują filmą?

Taip, šiuo metu jau yra parašytas scenarijus naujam trumpametražiam filmui. Žinoma, jį dar tobulinu. Nenoriu apie jį daug kalbėti, kol dar nėra aiški filmavimų pradžia. Tačiau tikiuosi, kad tai įvyks artimiausioje ateityje.

Kas tave įkvepia kurti?

Mane labiausiai įkvepia europinis kinas ir žmogaus psichologinės dramos, taigi kuriu iš savos patirties ir iš to, ką matau aplinkui. Mane įkvepia kasdieniai įvykiai, istorijos iš knygų ir iš kitų filmų.

Kokių komentarų sulaukei apie savo filmą „Emocinė policija“?

Gerų atsiliepimų, filmas labai patiko jį mačiusiems žmonėms. Filmą rodėme ir Londone, ir Lietuvoje. Jį pažiūrėję žmonės sakydavo, kad juos apėmė labai geras jausmas. Manau, kad kiekvienas žmogus šiame filme atrasdavo kažką sau, nes kiekvienas iš mūsų yra buvęs tokioje situacijoje, kai jo širdis buvo sudaužyta ar padaryta kitų emocinių nusikaltimų. Tai – bendražmogiška tema.
Mano filmą matęs režisierius Arūnas Matelis sakė, kad jam filmas patiko, kad jis yra netikėtas ir stilingas.

Kokio kino kūrėja save įsivaizduoji būsianti ateityje?

Aš manau, kad už mane pačią turi kalbėti mano darbai. Bus matyti.

Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ką manai apie čia kiną kuriančius jaunuosius savo kolegas?

Labai dažnai grįžtu į Lietuvą – ir šį filmą kūrėme čia. Turiu daug reikalų, kurie mane sieja su Lietuva.
Aš manau, kad  lietuvių kūrėjai turi daug potencialo. Mačiau daug jaunų kūrėjų filmų, mačiau kino programą iš festivalio „Kino pavasaris“, buvau užsukusi ir į „Scanoramą“. Manau, kad lietuviškas kinas labai atsigauna.

Ar ateityje negalvoji grįžti prie muzikos?

Dabar aš daugiausiai užsiimu video kūrimu. Apie muziką vis susimąstau, bet kol kas konkrečių planų nėra.