Buvusi stilistė Eglė Mickevičienė pravėrė namų duris: „Su mylimais vyrais man abu kartus pasisekė“

Eglę tikriausiai daugelis iki šiol prisimena kaip angeliško veido pankę, išgarsėjusią LNK projekte „Žvaigždžių duetai“, kur dalijosi scena su „Lemon Joy“ lyderiu Igoriu Kofu. Ne ką mažiau už moters įvaizdį, skambų balsą ir grožio paslaptis visuomenei tais laikais rūpėjo jos santykiai su vyru – garsaus sostinės klubo „Absento fėjos“ savininku Džiugu Mickevičiumi, kuris po skyrybų susigrąžino savo pavardę ir dabar prisistato kaip Džiugas Dubaka. Tiesa, galiausiai taikiomis skyrybomis pasibaigusi meilės istorija seniai liko užmarštyje. Apie vaikų tėvą Eglė atsiliepia šilčiausiais žodžiais ir jokių nuoskaudų nelaiko. „Jei galėčiau atsukti laiką, norėčiau vienintelio dalyko – tiesiog lėčiau gyventi“, – nuoširdumu žavi Eglė.

Jūsų nuotraukos kadaise puošė žurnalų viršelius, be Eglės Mickevičienės neapsieidavo nė vienas stilingas vakarėlis, bet staiga ėmėte ir nuo visko atsiribojote. Kas nutiko?

Kai žmogus jaunas ir gražus, gali būti ir viršelyje! O kai jaunyste nebegali pasigirti, reikia kuo nors nusipelnyti. Aš – nei jauna, nei nusipelniusi. 

Iš tikrųjų anksčiau dirbau tokį darbą, kuriame reikėjo reklamos. Reklamą pasidariau. Tuomet dažnai viešumoje šmėžavęs mano vardas praverčia ir dabar – įdirbis, jei galima taip jį vadinti, liko. 

Užsidariau savo planetoje ir kiekvieną rytą pabundu laiminga

Atvirai sakau: nebemačiau tikslo toliau maivytis, o per tuos dešimt metų be galo pasikeičiau. Dirbu namie, nebesportuoju, valgau viską ir nesuku sau galvos. Man nė motais, kad dabar esu storulė (šypsosi). Anksčiau gyvenimas buvo labai intensyvus. Matyt, paprasčiausiai perdegiau. Niekam nelinkėčiau plėšytis tarp vaikų, šeimos ir mėgstamos veiklos. Jau kurį laiką viską darau kitaip. Užsidariau savo planetoje ir kiekvieną rytą pabundu laiminga. Fantastiška, kai nereikia niekur lėkti lyg akis išdegus. 

Būna, kad išėjus į parduotuvę vis dėlto kas nors atpažįsta? 

O taip, dar ir dabar gatvėje atsisuka žmonės. Tik nesu tikra, ar atpažįsta, ar žiūri dėl to, jog išlikau šiek tiek pankė. Ir mano vyras toks. Kai einame kartu, visi akylai mus stebi, kartais net keista dėl tokio susidomėjimo. Bet, kaip minėjau, žinomumas mano atveju daugiau pliusas nei erzinantis dalykas. Lengviau gyventi, kurti verslą. Ir aplinkiniai išties geranoriški, paprasta su jais susibičiuliauti.

Anksčiau dirbote stiliste, o dabar jūsų namai kupini keramikos dirbinių...

Kai esi menininkas, lengva pakeisti profesinę kryptį. Dirbau architekte, stiliste, grimuotoja, modeliu. Dabar aš – keramikė. O kodėl gi ne? Trykštu laime išbandžiusi šį amatą. Vis kartoju, kad galiausiai save atradau. Vyras namie įrengė dirbtuves, tai kaifuoju nuo kūrybos ir to, jog žmonėms patinka mano darbai. Vos spėju suktis! Gal rečiau išeinu iš namų, bet esu visiškai laiminga savo komforto zonoje ir nieko nebenoriu keisti.

Dirbau architekte, stiliste, grimuotoja, modeliu. Dabar aš – keramikė

Iš pradžių keramiką kūriau savo malonumui, mėgstamiausi darbai man – kaukės, skirtos afrikietiškam ir kolonijiniam interjerui. Darau ir veidus pagal nuotraukas, patinka skulptūra. Po intensyvaus metų darbo, kartais nesikuklinant įkelti vienos ar kitos nuotraukos į socialinius tinklus, pasipylė užsakymai. Ėmiau ruošti siuntinius į įvairias pasaulio šalis. Greitai pajutau, kad nieko nėra malonesnio už hobį, tapusį darbu. Nors ką čia maivausi: iš tikrųjų visada galėjau sau leisti tokią laimę – užsiimti patinkančia veikla, nešančia pinigus. Svarbu turėti gerą užnugarį.

Tas užnugaris – Modestas? Jau kelis kartus jį meiliai pavadinote savo vyru. Turėjote minčių apie antrą santuoką?

Ne. Juk kartą jau tekėjau, o su Modestu vaikų neplanuojame. Tai kam reikia santuokos? Esame laimingi, vienas kitą mylime. Vyras – didžiausia mano pramoga. Prisigalvojame visokių nesąmonių, būna, juokiuosi iki ašarų. Vis pagalvoju: jeigu ateis toks laikas, kai nebeims juokas, – vadinasi, metas keisti vyrą. Mano manymu, humoras – stiprios sąjungos pagrindas. 

Vyras – didžiausia mano pramoga

Oi, vieną kartą prisijuokavau. Modestui sakau: „Turiu svajonę – noriu būti kaimietė ir turėti didelį ūkį.“ Tai ką manote? Jis nupirko man ožką, avių, vištų ir išvažiavome gyventi į sodybą. Po keturių mėnesių sėdžiu ant kelmelio ir verkiu. Sakau: „Prie jūros noriu.“ Per parą išparceliavome gyvulius ir aš jau buvau prie jūros. Tyki tokia, be svajonių. Dabar norų garsiai nebereiškiu, nes pildosi. O juk mano įgeidžiai keičiasi dažnai!

Po pirmųjų skyrybų buvo paprasta vėl patikėti jausmais?

Su pirmu vyru pragyvenome dvidešimt metų, su antruoju – vienuolika. Abu kartus pasisekė.

Modestą sutikau festivalyje „Satta“. Jau tada toptelėjo: šis žmogus likimo skirtas. Bet abu buvome žiopliai, taip ir išsiskirstėme kito pasimatymo nenumatę. Gerai, kad Dievas nusprendė duoti antrą šansą. Po trijų mėnesių susitikome įrašų studijoje pas bendrus pažįstamus – užbėgau pasirinkti muzikos, nes ketinau didžėjauti klube. Nuo to lemtingo susidūrimo esame kartu.

Tėvai, vaikai, vyras – gyvenimo prasmė, o tada jau – kūryba

Šiuo metu man svarbu būti sveikai, kad dar ilgai galėčiau džiuginti savo šeimą. Tėvai, vaikai, vyras – gyvenimo prasmė, o tada jau – kūryba... Visa kita nesvarbu.

Kaip pandemija veikia santykius ir meilę? Modestas ir prieš pirmąjį, ir per antrąjį karantiną buvo Norvegijoje. Tik neseniai grįžo namo.

Paprastai Modestas porą savaičių praleisdavo namuose, porą – darbe. O šį kartą, bijodamas prarasti darbą dėl saviizoliacijos, nusprendė likti svečioje šalyje iki kovo pabaigos. Tris mėnesius jo nemačiau. Bet man buvo visai neblogai. Galėjau koncentruotis į darbą, keramiką. Patiko pabūti pačiai su savimi. Kasdien susiskambindavome, daug kalbėdavomės. Juk reikėjo kažkaip taikytis prie esamos padėties. Sutarėme, kad po visų karantinų drauge eisime atostogų. Kai jis grįžo, tą ir padarėme.

Jūsų vaikai – jau dideli. Ar kada kankino liūdesys jiems pakėlus sparnus?

Nejaučiu tuščio lizdo sindromo. Visą gyvenimą auginau vaikus. Pavargau, atvirai pasakius. Iš pradžių – du berniukai, po dešimt metų – dvi mergaitės. Dar vis iš inercijos ruošiu valgyti. Niekaip nesuvaldau kiekio. Tenka nešti tėvams, daryti lauknešėlius vaikams. 

Mano namai pilni gėlių ir gyvūnų. Patikėkite, yra ką veikti. O už durų visokie paukščiukai skrebena. Tik spėk suktis! 

Lapkritį atšventėte 52-ąjį gimtadienį. Žiūrint į jus, atrodo, kad į kavą pilate jaunystės eliksyro. Stilius taip pat beveik nepakito...

Net vaikystėje nenorėjau atrodyti kaip visi. Šaunu, kad tėvai dėl šito visada palaikė. Mama persiūdavo mokyklinę uniformą, patobulindavo įsiūdama kišenes. Kai pankavau, tėtis padarydavo odinių apyrankių su kniedėmis. Atrodyti kaip visi man būtų buvusi didžiausia bausmė. Ir dabar patinka išsiskirti. 

O dėl jaunatviškos išvaizdos – ačiū už komplimentą, bet noriu visas nuliūdinti. Kad ir ką darytume, atrodome tokių metų, kokių esame. Nuo to nepabėgsi. Jaunatviškumas glūdi viduje. Man 52-eji. Turbūt. Niekada nesu tikra (nusikvatoja). Tik va, mano amžiaus kūdenos turi daugiau raukšlių. Tenka rinktis – ar veidas, ar kūnas. Šiuo metu nesu smilga.

Mano amžiaus kūdenos turi daugiau raukšlių. Tenka rinktis – ar veidas, ar kūnas

Gimtadienį paminėjau ramiai su geriausiu bičiuliu. Dar prieš tai draugas klausė: „Tai kaip švęsi?“ Sakau: „Koks šventimas, kai tokie reikalai už lango?“ Jis tik šypt: „O, tai fainai, dviese pasėdėsim!“ Buvo dar keli tokie pat skambučiai. Galvojau, reikės ant vartų spyną kabinti (juokiasi).

Jūsų gyvenimas – be galo spalvingas. Anksčiau sukiojotės tarp elito, o kur dar legendomis apipinti „Absento fėjų“ laikai. Nejaučiate tam nė trupučio nostalgijos?

Oi, tikrai buvo visko! Esu dirbusi su pasaulinio masto žvaigždėmis. Tai geri prisiminimai, bet tik tiek. O „Absento fėjų“ reikalais daugiausia rūpinosi buvęs mano vyras Džiugas. Nepažįstu talentingesnio ir geresnį skonį turinčio žmogaus. Aš buvau tik kukli patarėja. Visą naštą tempė jis vienas. To klubo sėkmė buvo sunkus tuomečio sutuoktinio įdirbis. Jis pasirūpino puikiai apmokytu kolektyvu, pats dirbo. Esu tikra, kad joks samdytas vadovas taip gerai neatliktų darbo.

Visgi šiandien manau, kad naktinių klubų verslas išskiria šeimas ir atima sveikatą. Niekam nepatariu taip rizikuoti. Jeigu tektų gyventi iš naujo, viską daryčiau kitaip: gyvenčiau lėčiau, nebesidraskyčiau. Daugiau laiko skirčiau vaikams, aplink save labai susiaurinčiau žmonių ratą. Niekam savęs nebedalyčiau, išmokčiau sakyti „ne“, nebesileisčiau būti išnaudojama. 

Būta daug skaudžių pamokų?

Nemeluosiu, skaudžių pamokų nebuvo – tik įvairių patirčių, o jos mus padaro tokius, kokie esame dabar. Visuomet sakau, kad gyvenime nereikia stengtis patikti kitiems, svarbiausia – pačiam save mėgti.