Prieš metus „Lietuvos ryto“ televizijos kūrybos direktorės darbą palikusi Jolita Seredaitė sako, kad jos gyvenimas per tą laiką pasikeitė šimtu procentų. „Jis keičiasi kiekvieną akimirką, – šypsosi moteris. – O tam, kad pradėtume gyventi sąmoningai, nereikia važiuoti į Indiją – užtenka atsigręžti į save.“
Kai kalbėjomės paskutinį kartą, aktyviai darbavotės televizijoje ir mokėte žmones jogos paslapčių. Kuo gyvenate šiuo metu?
Lygiai prieš metus, palikusi darbą, išvykau į Tailandą. Tiesiog pradėjau gyventi sąmoningą gyvenimą. Sunku žodžiais apibūdinti, kaip dabar gyvenu. Mano kasdienybė pasikeitė iš esmės. Paprastai tariant, įvyko tikrasis prabudimas. Gimė suvokimas, kas iš tikrųjų esu. Naujais atradimais gyvenu pati, meditacijas vedu ir kitiems. Visos praktikos, kurias dariau apie 20 metų, natūraliai atkrito. Supratau, kad visi atsakymai – ne ten, kur ilgai jų ieškojau. Ieškant savęs, reikia žiūrėti ne į kitus, o į save.
Aiškiai pamačiau, kas yra gyvenimas ir kas aš. Gyvenu dabarties akimirka. Pastebėjau, kad žmonės neteisingai supranta, kas yra dabarties momentas. Kartais įsivaizduojama, kad gyventi čia ir dabar reiškia neplanuoti ateities, elgtis neatsakingai. Nieko panašaus. Gyvenimas dabarties momentu – aiškus savęs suvokimas, kai nebelieka minčių, o tik pojūčiai. Tada kitaip jauti ir priimi pasaulį. Jį suvoki ne protu, o širdimi. Tada atsiveria visai kiti gebėjimai, kitos sąmonės ir kūno galimybės. Tačiau tai tik dar viena pradžia – vėliau atsiveria nauji gyliai.
Ką jums suteikė darbas televizijoje?
Tai sena patirtis, kurią vertinu, bet ji reikalinga tik tiek, kad kitiems paklausus galėčiau apie ją papasakoti. Tai buvo vienas mano paveikslų, kurį kūriau apie save. Nieko nesigailiu. Man labai patiko mano veikla, kolegos, puikus buvo ir vadovas. Nors darbas buvo tobulas, atėjo laikas išsiskirti, nes nusprendžiau, kad einu sąmoningumo keliu ir turiu tam skirti visą savo laiką, negaliu dalinti dėmesio. Televizijoje nuveikta daug labai gerų darbų.
Ta patirtis buvo reikalinga tuo momentu. Dabar jos nebereikia. Turiu naują patirtį. Kiekvieną sekundę patiriu gyvenimą iš naujo. Štai dabar už lango gieda paukštis ir gėriuosi tuo, didžiulis džiaugsmas užlieja krūtinę. Pradėjus gyventi sąmoningai, ima džiuginti paprasčiausi dalykai, viskas, kas aplink: gamta, žmonės, mašinų gaudesys... Tiesiog stebiu, kaip gražiai sutvarkytas šis pasaulis, kaip viskas tobulai vyksta.
Mes dažnai įsikimbame į tam tikras veiklas, situacijas, žmones ir nenorime jų paleisti. Ar jums paprasta daryti pokyčius, priimti į gyvenimą tai, kas nauja?
Nuo pat vaikystės norėjau pažinti visa, kas yra nauja, niekada nebijojau gyventi, domino dar nepažinta aplinka, veikla, žmonės. Tačiau tai nereiškia, kad senieji bičiuliai kažkur dingo. Tiesiog atsirado naujų, plečiasi ratas. Visa tai priimu ir džiaugiuosi, nes gyvenimas – nuolatinis virsmas. Jeigu tik norėsi į kažką įsikabinti, pasilaikyti sau, gims kančia, nusivylimas gyvenimu, bus nepatenkinti troškimai. Todėl pokyčius reikia priimti atvira širdimi. Nereikia įsikibti į nieką: nei į žmones, nei į daiktus, nei į situacijas. Žmonės nežino, kaip pasiekti laimę. Tiesiog nieko nereikalaukite iš gyvenimo, neturėkite jam jokių pretenzijų. Kai jų neturi, esi laisvas. Nuo savęs, savo įsivaizdavimų, vertinimų. Tada viskas labai paprasta.
Aišku, kelyje gali pasitaikyti žmonių, kurie tau nepatinka, ar nemalonių situacijų, tačiau priimi ir tai. Tavęs nekankina ir netrikdo tai, kas tau nepatinka. Svarbiausia – nebijoti pokyčių, nes jie labai svarbūs. Progresas įmanomas tik per nuolatinį virsmą. Ir nereikia baimintis kažką prarasti. Bet koks prisirišimas kalina, prirakina grandines, tada gimsta baimė, nesaugumo jausmas. Tai mūsų proto sugalvotos iliuzijos, kurių laikomės įsikibę. Žmonės gyvena kaip mašinos – automatu, nesusimąstydami, dėl ko atėjo į šį pasaulį. Nepažįstame net savo kūno, nesuprantame, kokie procesai mumyse vyksta, nesusimąstome net kaip mūsų kvėpavimo sistema veikia. Žmonės tiesiog miega, yra paskendę savo mintyse, gyvena praeitimi arba ateitimi, yra prikaupę galvose daugybę šiukšlių. Norisi papurtyti ir paraginti keltis. Tačiau žinau, kad žmonių žadinti negalima – jie turi patys atsikelti. Tai kiekvieno asmeninis kelias.
Kraštutinumai nėra gerai. Žmonės labai dažnai nusifantazuoja ir susikuria iliuzinį dvasinį pasaulį, metų metus medituoja, tačiau neprogresuoja, taip ir nepažįsta besąlyginės meilės.
Ar banali ir sena tiesa „Užsitrenkus durims, atsiveria langas“ jūsų gyvenime pasitvirtina šimtu procentų?
Tikrai taip. Ir tai nėra banali tiesa. Žmonės ją sumenkina, nes yra nepatogi. Pokytis įmanomas tik nuolat leidžiant vykti kažkokiam virsmui. Žmogus nori gero darbo, bet bijo prarasti senąjį. Moteris trokšta rasti naują vyrą, bet negali palikti to, kurį turi, nors jis visiškai netinka jai. Kažkas nori geresnių namų, bet bijo prarasti seną butuką. Patys neleidžiame visatai įgyvendinti mūsų troškimų.
Užvėrus duris, atsiveria labai daug langų. Svarbu yra suvokti, kad esame laisvi rinktis ir patys galime kurti savo gyvenimą. O tam reikia, atrodo, tiek nedaug – pažinti ir suvokti save, proto prigimtį. Žmonės prikuria įvairių mokymų, religijų. Nesu prieš jas nusistačiusi, myliu ir gerbiu tuos žmones, su kuriais ir pati ėjau tokiu keliu, pažinau įvairias religijas. Tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad man nebereikia nurodymų, kaip nueiti pas Dievą, nes egzistuoja vienintelis ir tiesioginis ryšys. Galima tiesiai ir nuolatos su juo bendrauti. Tada tarpininkai tampa nebereikalingi.
Žmonės linkę pulti į kraštutinumus: vieni vaikosi materialių dalykų ir nesirūpina dvasia, kiti taip stipriai pakyla nuo žemės, kad jiems tampa sunku gyventi realiame gyvenime. Ar paprasta rasti pusiausvyrą tarp regimojo ir neapčiuopiamo pasaulių?
Kraštutinumai nėra gerai. Žmonės labai dažnai nusifantazuoja ir susikuria iliuzinį dvasinį pasaulį, metų metus medituoja, tačiau neprogresuoja, taip ir nepažįsta besąlyginės meilės. Pati tokioje situacijoje buvau, todėl ir kalbu apie tai. Su žmonėmis dalinuosi ne knygose perskaityta ar kažkur išgirsta informacija, o tik išgyventa savo patirtimi. Net mano sena patirtis yra nebe šios dienos, o kažkada buvusios Jolitos. Tad neverta įsikibti ne tik į kitų, bet ir į savo seną patirtį, nes tai trukdo matyti, jausti, kas vyksta dabar. Todėl visa, kas sena, reikia išmesti į šiukšlių dėžę ir gyventi tik dabartimi. Kodėl žmonės skundžiasi, kad jų gyvenimas blogas? Nes jie tiesiog negyvena.
Norint rasti pusiausvyrą, reikia mokėti gyventi sąmoningai – dabarties momentu: užuosti kvapus, matyti vaizdus, nieko neanalizuojant, be jokių pašalinių minčių apie praeitį ar ateitį. Kai stengiesi būti dėmesingas aplinkai visais savo jutimais, vieną dieną protas nutyla ir ima nebetrukdyti. Tai – didžiulis išsilaisvinimas nuo iškreipto pasaulio suvokimo, savo susikurtų paveikslų.
Mes įstatome save į rėmus, į kuriuos turime įtilpti. Išsilaisvinus iš jų, nereikia nei vargti darbe, nei kankintis su žmonėmis, suvokiame, kaip mylime pasaulį, savo vaikus, aplinkinius. Vien protu vadovaudamasis žmogus nieko negali suprasti. Kai pasaulį imi jausti širdimi, atsiveria visiškai kitas gyvenimas. Labai paprasta gyventi, kai tavęs niekas nebeerzina, tu nebesergi jokiomis ligomis.
Daug metų mokiau žmones jogos. Tačiau kelias į nušvitimą gali būti ne tik joga, o bet kas – kad ir indų plovimas ar gatvės šlavimas, jei tik aiškiai suvoki, ką darai. Aš pati nieko dabar žmonių nemokau, nes nebeliko mano viduje žinių – tai yra praeitis. Šiuo metu dalinuosi savo patirtimi dėl to, kad kiti pamatytų, jog galima šiame pasaulyje gyventi laisvai, be kančios, prisirišimų, jaučiant didelę meilę. Galima būti laimingam paprastomis sąlygomis. Su šluota rankoje ar plaunant indus.
Pastebite, kad daugelis žmonių nori būti panašūs į kažką kitą ir vengia atsigręžti į save?
Tikra tiesa, kad žmonės trokšta būti tokie turtingi ar dvasingi, kaip kiti, ir kopijuoja jų gyvenimą. Taip pameta savąjį kelią. Kiekvienas turime atrasti save. Visi atsakymai glūdi mūsų viduje. Anksčiau ir aš galvojau, kad paskaičiusi kokią knygą geriau pažinsiu save. Eidama kitų keliais, važinėdama daug metų į Indiją, tik dar labiau tolau nuo tikrosios savęs. Jei Indiją vadinsime dvasiniais namais, ji yra visur. Todėl nustokite bėgti, geriau sustokite ir atsigręžkite į save.
Kas yra moters laimė?
Neišskirčiau moters ar vyro laimės – visi nori būti laimingi. Tačiau jei kalbame konkrečiai apie moterį, manau, kad jos laimė – mokėti priimti dabartį, suvokti, kur ji yra, ką veikia šiame gyvenime. Didžiausia moterų problema – noras viską kontroliuoti. Kad ir kaip jos bando tai daryti, vis tiek nepavyksta. Nustokite kontroliuoti savo vyrus, vaikus, atsisakykite kontrolės darbe, leiskite viskam laisvai žydėti ir dings kančia. Mes, moterys, turime ypatingą galią – keisti viską aplink save.
Kai širdyje atsiveria besąlyginė meilė, keičiasi ir aplinka: mylimasis, vaikai, kolegos... Ir tada nebereikia nieko kontroliuoti. Meilės energija, sklindanti iš vidaus, pritraukia tik gerus žmones. Leiskite pasauliui suktis taip, kaip jis nori.