Buvusiai baleto primadonai Genovaitei Sabaliauskaitei – 95-eri

Genovaitė Sabaliauskaitė 1923 m. pavasarį gimė laikinojoje sostinėje Kaune. Čia 1934–1938 m. lankė Valstybės teatro baleto studiją. Joje mokėsi pas žymius to meto baleto artistus – Verą Nemčinovą, Bronių Kelbauską. 1938–1940 m. buvo Valstybės teatro baleto solistė, tačiau norėjo tobulėti ir 1941 m. išvyko tobulintis į Leningrado choreografijos mokyklą pas garsiąją pedagogę Agripiną Vaganovą. Prasidėjus karui, kartu su Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatru buvo pasitraukusi Permėn. 1944 m. sugrįžo į Lietuvą ir iki 1965 m. šoko Lietuvos operos ir baleto teatre. Čia sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis Piotro Čaikovskio baletuose „Miegančioji gražuolė“ (Princesė Florina, Aurora) ir „Gulbių ežeras“ (Odeta-Odilė), Boriso Asafjevo balete „Bachčisarajaus fontanas“ (Zarema, Marija), Reinholdo Gliero balete „Raudonoji aguona“ (Tao Choa), Aleksandro Glazunovo balete „Raimonda“ (Raimonda), Aramo Chačaturiano balete „Spartakas“ (Egina), Maurice‘o Ravelio „Bolero“ (Ispanė), taip pat lietuviškuose baletuose: Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ (Kastė), Juozo Indros „Audronė“ (Audronė), Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (Eglė) ir daugelyje kitų tuomečių spektaklių.

Kartu su nuolatiniu scenos partneriu Henriku Baniu (1927–1986) gastroliavo Bulgarijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Indijoje, Birmoje, netgi Kambodžoje. Žinoma, pasirodydavo ir įvairiuose Sovietų Sąjungos teatruose.

1965–1968 m. jau pasitraukusi iš scenos G. Sabaliauskaitė dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeistere. Šiame teatre, dar būdama baleto soliste, pati yra pastačiusi du spektaklius: 1954 m. sceną išvydo jos „Kopelija“, o 1962 m. – „Frančeska da Rimini“.

Nuo 1952 m. G. Sabaliauskaitė dirbo ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, buvo jos choreografinio skyriaus (dabar – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius) viena iš steigėjų, kelerius metus jam vadovavo. 1970-aisiais metams buvo išvykusi į Santjagą, kur dirbo Čilės nacionalinio baleto trupės baletmeistere.

Sulaukusi 55-erių, 1978 m. G. Sabaliauskaitė persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją. Šiuo metu baleto veteranė savo dienas leidžia viename iš Manheimo miesto pensionų.

Gali būti šokis – ne ornamentas, o atgijęs paveikslas. Tada jau prabyla ne vien grakšti linija, o spalva, mintis, jausmas.

„Savo darbo pradžioje aš mėgdavau patį šokimo procesą – ritmiška, melodinga muzika, kuri pati verčia kūną judėti, gražus šokio piešinys, pavykusios pozos, lakūs šuoliai suteikdavo man pasitenkinimo. Toks šokis primena ornamentą dailėje – jis gražus, grakštus, harmoningas, teikia estetinį pasigėrėjimą žiūrovui, malonus akiai ir... daugiau nieko. Tačiau gali būti šokis – ne ornamentas, o atgijęs paveikslas. Tada jau prabyla ne vien grakšti linija, o spalva, mintis, jausmas“, – viename iš 1962 m. duotų interviu bylojo pati balerina.

G. Sabaliauskaitės jubiliejui Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dedikuos balandžio 4 d. rodomą baleto spektaklį „Barbora Radvilaitė“. Raudonojoje fojė bus atidaryta primabalerinos kūrybinį kelią menanti paroda.