Buvusiam LNDT direktoriui ir dramaturgui Pranui Treiniui – 95: apie 41 metus teatre ir „Mūzas“

Pranas Treinys gimė 1928 gegužės 15 d. Kuktiškėse, Utenos rajone. 1950 m. baigė Dramos studiją, 1951 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1950 m. buvo Akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorius, o 1958–1991 m. ėjo teatro direktoriaus pareigas. Išleido daug įvairaus žanro knygų – romanų, apsakymų, atsiminimų. Romano „Ančiuko kryžius“ (1970) inscenizacija (1984) šiame teatre sulaukė ypač didelės sėkmės.

Pasisekė ne tik šiam teatrui, kuriame net keturiasdešimt vienerius metus ištikimai dirbo Pranas Treinys, bet ir visam Utenos kraštui, kurį per visą savo gyvenimą ištikimai garsino.

P.Treinys tarp kitų rašytojų išsiskyrė aukštaičių tarmės puoselėjimu. Neišsižadėjęs savo prigimtinių savybių, jis parašė tokius kūrinius, kaip: apsakymų rinkinį „Banko balandžiai“ (1963), romaną „Ragana, pelė ir Faustas“ (1971), novelių apysaką „Saulėlydžio vieversys“ (1965), sakmių romanus – „Tėvai ir krikštatėviai“ (1972), „Laumės juosta“ (1976), „Jievaro tiltas“ (1980), „Paparčio žiedas“ (1986), „Septynios prakeiktos nuotakos“ (1995), apsakymus vaikams – „Saulėgrąžos pasaka“ (1966), romanus „Šilų poringės“ (2008), „Ragana Marija“ (2009), „Meilės pasaga“ (2014).

Išskirtinį dėmesį P.Treinys skyrė teatro pasauliui – „Atsisveikinimas su teatru“ (1998), „Aktoriaus pravaikšta“ (1985), „Aktoriaus Anupro meilė“ (2000), „Aktorė“ (2001), pjesių rinkinys „Šilojų midus (2003)“, atsiminimų knyga „Tango su arkangelu Gabrieliumi“ (2010), „Duogo užrašai“ (2016) ir kt.

Nors šiandien Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir rečiau matomės su Pranu Treiniu, kiekvienas susitikimas būna įsimintinai šiltas ir pakylėtas. Iki šiol jis yra ištikimiausias teatro patriotas ir įkvėpėjas, labai svarbi bendruomenės dalis.

Pranas Treinys: Mūsų teatro pradžia, gimimas ten pat, kur ir operos – J.Basanavičiaus g. 13. Senajame teatre ir studiją lankiau, čia buvo mūsų gimtinė. Kai kraustėmės į naujas patalpas, tai buvo dar ta pati jaunystė, kai jausmas pirma, o protas iš paskos bėga. Ką padarai – blogai, ar ne taip padarai, bet pamatai, kad – per vėlu. Visi bandė kažką paaiškinti, o aš gi – klapčiukas, bandžiau įrodyti, kad visi privalo gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų. Aišku, atsirado visokių nemalonumų, kažkas ir skundą parašė, kad iš to teatro mes kilimus nelegaliai išvežėm, pavogėm. Buvau iškviestas net į Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomąjį komitetą, kuriam priklausė teatras. Tai man buvo baisiausias įžeidimas. Akivaizdu, norėjo „pasikasti“ po manimi. Buvau kažką nubaudęs už visokias benzino vagystes ar panašiai. Su tokiais dalykais mes ir atėjome į naujai pastatytą teatrą.

Tapytojai, kurių darbai puošia teatro fojė, visi mano bendraamžiai: Leopoldas Surgailis (1928–2016), Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931), Sofija Veiverytė (1926–2009) ir kiti... Ėjom į jų dirbtuves, rinkom paveikslus... Tie, kas statė šį teatrą, nuo kolektyvo nenusišalino. Nuolat dėl visko buvo tariamasi. Būdavo, ir pagrindinius aktorius pasikviečia. Vienintelis nepatogumas – ilga salė: parteris, už kurio – pakyla (amfiteatras). Viskas buvo daroma, kad būtų sumažintas tas atstumas. Maksimaliai buvo išplėsti šonai. Aišku, tas ilgis išliko. Mes performavome viską. Svarbiausia, reikėjo sceną apsukti į kitą pusę, kad būtų galima paduoti, atvežti dekoracijas. Nasvyčiai subtiliausiais požiūriais šį teatrą pritaikė žmonėms. Tikslas buvo vienas – kuo arčiau pritraukti sceną. Daug ką padiktavo gabaritai, o jie padarė maksimumą. Ir išlikusiose nuotraukose matosi aktoriai, stovintys greta statybininkų, architektų, kurie buvo linkę įsiklausyti į visas kūrėjų pastabas.

Architektai Nasvyčiai, kol statė teatrą, jame beveik gyveno. Teatro kieme sau buvo net garažą pasistatę. Kai pastatė, iškart skundas prieš juos. Nasvyčiai: „Mes išeinam, išeinam, mes čia buvome, kol statėme...“ Skundų niekada netrūko. O toji pusė, iš Odminių gatvės, buvo skirta visai valdžiai privažiuoti.

Pamenu, kaip Stanislovas Kuzma montavo mūsų vadinamąją „Paskenduolę“ („Versmę“, stovinčią fojė). Jis ypač klausydavosi žmonių, jam rūpėjo jų nuomonė, jis vis pasakodavo, ką žmonės šneka, kaip vertina.

O „Mūzas“ darė dekoracijų dirbtuvėse. Darė darė, o išnešti tos trijulės negalėjo, reikėjo sieną griauti. Buvo įvairiausių kuriozų.

Pasipriešinimas vyko visur kur. Galima sakyti, mes nugalėjome pasipriešinimą: tuo metu oficialiai nebuvo galima statyti naujo teatro, leido tik rekonstruoti, bet, galima pasakyti, buvo pastatytas visiškai naujas teatras. Seno nieko nebeliko. Dabar kartais mūsų kartą keikia: „Kolaborantai, kolaborantai...“ Be kolaboravimo tos Lietuvos nebūtų likę. Šiandien ir Justiną Marcinkevičių išvadina kolaborantu. O jis buvo tas vedlys, kuris prišaukė mums Sąjūdį.