Buvusiam „žasui“ M.Bereniui – 50: apie „komandą“ su žmona Sigita, sodybą Dzūkijoje ir naują aistrą

„Jūs pačiu laiku!“, – kitame telefono gale taria Marijus Berenis, kelias dienas pieš 50-ajį gimtadienį su žmona Sigita išsiruošęs į kelionę. Atsisakęs grandiozinės šventės, jis susikrovė lagaminus ir išvyko į Kiprą.

Nors gimtadienio sveikinimams teks įveikti tūkstančius kilometrų, Marijus užbėga už akių – galbūt dvigubą šventę su artimaisiais ir bičiuliais jis dar surengs vasarą. „Šiais metais su žmona abu švenčiame jubiliejus, gal padarysime vasarą gegužinę savo sodyboje. Švęsti juk niekada nevėlu!“.

Marijau, kokie jausmai apima likus kelioms dienoms iki 50-mečio?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šis skaičius manęs nei kiek neveikia – juk tai pusė amžiaus. Tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai nesijaučiu pagal savo amžių. Nesigirsiu, bet fiziškai ir psichologiškai jaučiuosi geriau nei būdamas 30-ies ar 40-ies. Kai jautiesi stipresnis ir tavo
galvoje daugiau tvarkos, tai ir toks skaičius tampa nebe toks baisus.

Tarp kitko, neseniai kažkur internete mačiau nufilmuotą vaizdo įrašą, kai gatvėje paklausus 80-mečio, kelių metų jis jaučiasi, jis atsakė: aš matau pasaulį taip pat kaip 25-erių, tik pasaulis mane mato kaip 80-metį. Matyt, aš jaučiuosi panašiai kaip jis. (šypteli)

Sakote, dabar jaučiatės kur kas geriau nei prieš dešimtmetį ar net kelis. Prie šių pokyčių prisidėjo atsitraukimas nuo šou pasaulio?

Nesakyčiau, kad esu sveikuolis, tačiau prie viso to labiau prisidėjo prisižiūrėjimas – mityba ir sportas. Nors pradėjau sportuoti tik 43-ejų, nepasigailėjau nei sekundės. Sportas man padeda susidėlioti visus dalykus galvoje. Na, o nulipimas nuo scenos kažkada buvo sąmoningas sprendimas, įsiklausius į vidų ir supratus, ko iš tiesų noriu gyvenime. O kai pradėjau daryti ko noriu, gyvenime vidinio komforto atsirado daugiau. Kartais mes per smarkiai laikomės įsikibę dalykų, prie kurių esame įpratę. Scena buvo vienas iš tų variantų, tad „vairuojant“ savo gyvenimą, pasukau į tą pusę, į kurią norėjosi labiau.

Papasakokit, kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė.

Praktiškai visą darbo dieną praleidžiu radijuje, po to sportuoju, leidžiu laiką su žmona ir draugais, o kai bent kažkiek atšyla – keliauju į sodybą. Taip pat atradau aistrą šaudyti iš lanko. Tai yra dalykas, kuris man suteikia džiaugsmą – tai puikus laisvalaikio leidimo būdas, bet tuo pačiu ir meditacija. Prieš penkiolika metų pirmą kartą į rankas paėmiau lanką ir bandžiau šaudyti, tačiau šį reikalą numečiau į šalį. Paskutiniais metais šį hobį „atnaujinau“ ir labai tuo džiaugiuosi, bet turiu vieną minusą... Kai susidomiu kažkokią veiklą – neriu į ją stačia galva. Taip ir su šaudymu iš lanko, dabar man jau reikia nebe vieno lanko, bet dviejų, trijų.

Skamba įdomiai – esate kaip šiuolaikinis Robinas Hudas!

Iki Robino Hudo dar toli, na, bet jau pataikau į taikinį (šypteli). Šaudau mėgėjiškai, šią akimirką turiu dviejų tipų lankus – klasikinį lenktąjį ir ilgąjį. Tokiu ir šaudė Robinas Hudas. Tai yra senovinis šaudymo iš lanko būdas, tik šaudau į taikinius, jokiu būdu ne į gyvus sutvėrimus. Vasarą šaudau savo sodyboje šaudykloje, o žiemą einu į Vilniaus šaudyklą.

Kaip suprantu, sodyba – jūsų ramybės oazė. Kur ją atradote?

Gavau žmoną dzūkę, o su žmona ir sodybą Dzūkijos miškuose. Nesu labai ūkiškas, bet su žmona sodyboje po truputėlį tvarkomės, atvažiuojame čia savaitgaliais. Sodyba kukli, tačiau įsisukame į remonto darbus, kai šilta – į daržininkystę. Darbo daug, kai atvažiuoji nelabai yra kada ilsėtis. Reikia imti pavyzdį iš žmonių, kurie gyvena kaime – dirbti visą dieną, bet neskubant. Visgi man taip tinka. Kai manęs paklausia, kada aš ilsiuosi, atsakau, kad geriausias poilsis man yra nuovargis. Tiek po sporto salės, tiek po darbų sodyboje jaučiu malonų nuovargį. Tada galvoje nėra nesąmoningų minčių, nebelieka joms laiko.

O ar lieka vietos ilgesiui scenai? Jaučiate sentimentus „ŽAS“ laikotarpiui?

Pastebėjau, kad aš nesu sentimentalus. Pavyzdžiui, ilgą savo gyvenimo atkarpą gyvenau bute ir kai jį reikėjo palikti, tikėjausi, kad jausiu nostalgiją. Nelabai man kyla sentimentai einant pro seną mokyklą, prisiminus pirmą meilę ar kitus įvykius. Lygiai taip pat ir su „ŽAS“ grupės veikla – turiu daug gražių prisiminimų, bet scenos nepasiilgau.

Prieš 4-5 metus vienas reperis pakvietė į sceną, paprašė padainuoti su juo kelias „ŽAS“ senas repertuaro dainas. Tuo metu jau nebuvau scenoje ir sutikau, nes buvo smalsu, kaip aš jausiuosi – suprasiu, kaip man to trūksta ar pajausiu, kad nebenoriu čia būti. Reziume, man buvo linksma su tais jaunais žmonėmis, tačiau nulipęs nuo scenos supratau, kad man to netrūksta, nejaučiu jokios nostalgijos. Matyt, pas mane vietoje širdies ledo rutulys (juokiasi).

O su grupės nariais palaikote ryšį?

Su Gidonu Šapiro kartas nuo karto susiskambiname ir retsykiais susitinkame, taip pat ir su Linu Karaliumi. Nors jį jau mačiau senokai, kažkur po užsienį blaškosi... Kiekvieną savaitę tikrai nesiskambiname, tačiau ryšį palaikome.

Prisiminkite save „ŽAS“ laikais – kaip pasikeitėte nuo to laiko?

Kai kurie sako, kad žmonės nesikeičia, tačiau aš su šia mintimi nesutinku. Taip tikriausiai sako tie, kurie patys nenori ar nesugeba keistis. Man atrodo, kad viskas gamtoje keičiasi, ne išimtis ir žmogus – jo būdas, charakteris. Kai buvau 25-erių, manyje buvo labai daug liūdesio, jį buvau suromantizavęs. Nors vėliau dirbau šou versle, vis tiek buvau melancholiškas, tačiau dabar to nebėra. Supratau, kad liūdesys gali atrodyti romantiškas ir poetiškas, bet kai per ilgai jame išsibūni, tai gali pakenkti.

Galbūt dabar galiu kai kam pasirodyti pragmatiškas, per daug racionalus. Anksčiau mane žmonės buvo įpratę matyti kaip labai kūrybingą, poetišką svajotoją. Nuoširdžiai, aš toks nesu. Gal tik norėjau tokiu atrodyti (šypteli). Tikriausiai dabar atrodau nebe toks koks buvau „ŽAS“ laikais, dabar esu labiau praktiškas, racionalesnis. Bet ši versija man prie širdies!

Spėjate, kad kitiems esate nebeįdomus, bet ar esate įdomus pats sau?

Be abejo. Mes visi gyvenime kažką vaidiname – kadaise aš ir vaidinau vaidmenį, kuris man kažkuriuo momentu pasidarė neįdomus ir gal net nemalonus. Kai atsakai nereikalingų vaidmenų, jautiesi komfortiškiau.

Su žmona Sigita santuokoje esate jau šešerius metus. Galbūt prie vidinių pokyčių prisidėjo ir jūsų gyvenimo pakeleivė?

Prisimenu, kartą buvau tokioje lyriškoje nuotaikoje ir sakau žmonai: pažiūrėk, kaip mane paveikei – kai pradėjau su tavimi draugauti, padariau ir išmokau tiek daug. O ji atsakė: juk ne aš tai padariau ir net neverčiau, viską darei tu. Ir iš tiesų Sigita nesėdėjo ir nemokė manęs gyventi, tačiau ji mane papildė labai daugelyje vietų, kuriose aš turėjau mažiau patirties.

Labai gera turėti žmogų, su kuriuo nereikia niekuo apsimetinėti, gali būti savimi. O svarbiausia, turėti žmogų, su kuriuo gali keliauti. Gali būti, kad tu su žmogumi esi geras bičiulis, bet kai išvažiuoji su juo į kelionę, atsiskleidžia naujos spalvos. Kai atrandi žmogų, su kuriuo komfortiškai jautiesi kelionių metu, tada su juo gyvenime gali daryti bet ką. Tiesa, per tuos šešerius metus mums nelabai išėjo ir susipykti. Matyt, esame gera komanda, viskas sutampa.

Visgi nesate linkęs garsiai džiaugtis savo laime – antraštėse jūsų vardas nelinksniuojamas.

Pastebiu, kad žmonės mėgsta siųsti pranešimus apie save, viešintis, o man to nereikia. Bet kaip pati matote, aš nesislapstau ir maloniai sutinku pasikalbėti. Žinoma, jei sulaukiu klausimų man neaktualia tema, aš ir neatsakinėju, be reikalo nelendu. Tikrai nevengiu viešumos, gyvenu normalų gyvenimą – vaikštau po miestą, einu į renginius, į teatrą, kiną. Į kviestinius vakarus gal mažiau, bet tik todėl, kad manęs nekviečia, nes aš turbūt nebe įdomus. Bet jei net ir taip, neturiu jokių pretenzijų (juokiasi).

Pasidalinkite, apie ką šiuo metu svajojate labiausiai?

Turbūt vėl pasirodysiu labai neromantiškas, bet aš neturiu svajonių, turiu planus. Svajonė man toks labai nepasiekiamas dalykas. Aš galiu svajoti apie taiką visame pasaulyje, bet mes juk puikiai suprantame, kad tai sunkiai realizuojama. O dalykai, kuriuos noriu padaryti, tai ne svajonės, tai – siekiamybės ir tikslai, kurių turi siekti veiksmais.

Pavyzdžiui, su žmona norime būsto Italijoje. Jei tik norėsime ir nieko dėl to nedarysime, tai ir liks svajonė. Bet jei pradėsime galvoti ką daryti ir veiksim, viso to pasieksime. Tiesa, būna ir taip, kad ne viskas priklauso nuo mūsų, tada tą svajonę tiesiog padedu į šoną.

Sakyčiau, visgi didžiausias tikslas ne tik man, bet ir daugeliui galėtų būti toks: kad atsigulus miegoti, galvoje neūžtų kaip avilyje nuo minčių, kurios neleidžia užmigti. Kai to nebelieka, susitvarko ir visa kita. Žmona sakė, kad paskutiniu metu ją erzinu, nes padedu galvą ir iškart užmiegu. Kai pradėjome su ja draugauti, buvo atvirkščiai – prieš miegą man rūpėjo visos pasaulio problemos. Tikriausiai kažką padariau teisingai ir tas avilys nutilo.

Fotogalerija: