Viktoro Uspaskicho (56) ir Jolantos Blažytės (50) šeima atsidūrė ant skyrybų slenksčio, praneša Žmonės.lt. Nutraukti 25 metus trukusią santuoką siekia J.Blažytė.
Žmonės.lt žiniomis, UAB „Vikonda“ valdybos pirmininkė ir pagrindinė akcininkė jau kreipėsi į teismą dėl skyrybų, prašydama nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės – dokumentai Vilniaus miesto apylinkės teismą pasiekė sausio 27 dieną ir yra ruošiami bylos nagrinėjimui.
„Nekomentuosiu“, – taip trumpai į klausimą apie skyrybas Žmonės.lt atsakė europarlamentaras, buvęs Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas.
J.Blažytė, viena turtingiausių Lietuvos moterų, 15min paklausta, kas lėmė jos sprendimą skirtis ir kaip pora dalinsis turtą, sakė: „Esu iš tų, kurie savo asmeninio gyvenimo subtilybių neaptarinėja.“
V.Uspaskichas ir J.Blažytė augina dvi dukras. V.Uspaskichas iš pirmos santuokos turi dar du vaikus – sūnų ir dukrą.
Drauge – 25 metus
Pernai gegužę Jolanta Blažytė atšventė 50 metų jubiliejų, kurio šventėje koncertavo Chrisas Normanas. Tuomet gimtadienis buvo ne vienintelė proga, kurią minėjo verslininkė. Tai buvo ir 25-osios pažinties su Viktoru Uspaskichu metinės. „Prieš 25-erius metus mes pirmą kartą pasibučiavome“, – Žmonės.lt tąkart prisipažino V.Uspaskichas.
Apie savo pažintį su J.Blažyte V.Uspaskichas pasakoja pernai išleistoje savo „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“.
„Tai buvo Kaune. Aš vadovavau didelei brigadai įmonėje, kuri tiesė magistralinius aukšto slėgio dujotiekius. Pavasarį į mūsų įmonę pagal paskyrimą atvyko dvi studentės. Viena iš jų buvo Jolanta. Dar dabar pamenu, kaip ji buvo apsirengusi, kaip atrodė. Ši mergina buvo mano skonio. Iš karto ją įsižiūrėjau. Nežinau, kodėl, bet buvau įsitikinęs – tai mano moteris. Ir tikriausiai padariau, ką galėjau, kad taip atsitiktų“, – savo knygoje apie žmoną Jolantą rašo V.Uspaskichas.
„Artėjo jos 25-asis gimtadienis, ji ketino švęsti pas draugę sode, todėl ten reikėjo nuvežti indų, produktų ir pan. Aš pasisiūliau padėti, ir ji pakvietė mane į šią šventę kaip savo draugą. <...> Čia buvo ir pirmasis bučinys. Nuo to laiko pradėjome susitikinėti kaip pora. Ir aš kiekvieną dieną (ne kas antrą), girdite, kiekvieną dieną ištisus metus, prieš susitikdamas su ja važiuodavau į turgų, išrinkdavau jai ilgiausią ir gražiausią rožę.“
Tačiau knygoje V.Uspaskichas apgailestauja, kad jam nepavyko apsaugoti žmonos nuo lyderio pozicijos.
„O juk vyro pareiga – saugoti moterį nuo lyderystės, nes ji griauna moters psichiką. Moterys, klaidingai manydamos, kad tai jų savirealizacija, ir, pačios to nesuprasdamos, griauna savo ir artimųjų gyvenimą. Jų šeima tampa ne pilna, pažeidžiama vyro ir moters santykių harmonija.
Ji man buvo geriausias draugas šiame gyvenime. Tačiau šiandien matau, kaip ją žlugdo lyderystė. Kaip bebūtų keista, nors ji ir moteris, bet svarbiausiu dalyku šiandien jai tapo pinigai, visa kita – paskui. Tačiau blogiausia, kad pastaruoju metu jos akyse nematau laimės, vaikams sunku rasti balansą tarp tėvų. Toks tas poveikis, kai vairą į rankas paima moteris. Tai būtent tas atvejis, kai moteris nebuvo apribota, apsaugota nuo vadovavimo. Todėl patariu visiems vyrams atkreipti į tai dėmesį.“
Čia pat knygoje V.Uspakichas prisipažįsta, net jei subyrėtų jo santuoka, jiedu su žmona liktų šeimos nariais.
„Kartais būna ir taip. Aš kitame mieste, už 150 kilometrų ar toliau, jau pasiruošęs miegoti ar net miegu – dvylikta valanda nakties. Skambina Jolanta ir sako, kad jai blogai arba šiaip kažkas negerai. Taip atsitinka retai, bet būna. Ir tada aš suprantu: privalau būti šalia – jai tai labai svarbu.
Daug negalvodamas, nepaisydamas to, kad ryte yra suplanuotas susitikimas vyriausybėje ar Seime, sėdu į automobilį ir važiuoju namo. Tai mano moteris, ir aš privalau būti šalia jos, tai daug svarbiau nei visos vyriausybės ar seimai. Ir visai nesvarbu, kokie tuo metu mūsų santykiai, įtempti ar ne. Tiksliai žinau, net jeigu ir išsiskirtume, mes liktume šeimos nariais ir mano kaip vyro pareiga – būti šalia.“
