Praėjusią vasarą Romos Barberini rūmuose vykusi Michelangelo Merisi da CARAVAGGIO (1571–1610) tapybos paroda sutraukė pusę milijono lankytojų. Matyt, rekordinį skaičių lėmė ne vien italo kūryba, bet ir noras suprasti, kaip bejausmis niekšas galėjo tapyti tokius jausmingus, dramatiškus paveikslus.
GERIAUSIAS. Kartą markizas Vincenzo Giustiniani savo rūmuose surengė parodą. Kad publika apžiūrėtų visus paveikslus, vieną jų šeimininkas buvo priverstas uždengti. Kai atidengė paslaptingąjį kūrinį, ponai aiktelėjo – Caravaggio „Kupidonas“ buvo kaip vyšnaitė ant torto. Kažkas šūktelėjo, kad sumokės už paveikslą tūkstantį pistolių, anuomet pasakišką sumą. Bet markizas turėjo kitą pasiūlymą: „Rask man kūrinį, bent truputį prilygstantį šiam, ir aš tau sumokėsiu du tūkstančius...“ Caravaggio buvo geriausias tarp amžininkų. Tai jį ir gelbėjo: padėdavo išvengti kalėjimo, išsaugoti sveiką galvą.